| "tautos dvasia" visuomeninis reiškinys (2; 8). Šiuo požiūriu R. Vėbra aiškiai apsibrėžia - Atgimimo fenomeno ekonominiais moderniais kriterijais nepavaizduosi. XIX a. Atgimimo fenomeno tyrimuose "neieškoma "objektyvių" visuomenės raidos dėsnių, atvedusių į XIX a. II pusės lietuvių tautinį Atgimimą, o kalbama apie konkrečias jo apraiškas" (2; 7). Istorikas, rodos, pasisako už įvairius tyrinėjimo būdus: linksta prie socialinių mokslų, kultūros istorijos ir savotiškos "tautos" metafizikos tyrimo metodų. R. Vėbros knygoje „Lietuvių visuomenė XIX a. II pusėje" analizuojama lietuvių visuomenės arba lietuvių etnosocialinės bendrijos struktūra, lietuvių inteligentijos ištakos, idėjinės orientacijos, socialinis statusas, jos švietėjiška veikla bei sociokultūrinės, politinės šios veiklos sąlygos. XIX a. lietuvių kultūros istografijoje istorikai pasigenda kultūros istorijos sintezės, jos metodikos. R. Vėbros straipsnyje "Lietuvių kultūros raidos XIX a. ypatumai" matome, kad jo lietuvių kultūros modelis paremtas tik kalbos kriterijumi. Todėl galimas teiginys, kad "Lietuva neturėjo savo bajorijos" (2; 259). Nėra aiškūs "kultūros" sąvokos kriterijai, pagal kuriuos atskiriami materialiniai ir dvasiniai kultūros reiškiniai. Tačiau, skirtingai nuo marksistinės istoriografijos, R. Vėbra Atgimimo pradžią įžvelgia "dvasinės kultūros, psichikos procesuose", t. y. kultūros vertybių, sąmoningumo trajektorijų pokyčiuose, o ne "užsuka" ekonominio determinizmo mechanizmą. Istorikas suvokia, kad tai sudėtinga problema ir nemonopolizuoja savo siūlomo tyrinėjimo būdo. Kitaip metafizinė "tautos" kilmės koncepcija galėtų susilaukti vaizdaus ir teisėto klausimo: kaip "tautos dvasia" atpažįsta tautą? Kaip skirtingos "tautos dvasios" tarpusavyje pasidalija žmones?
R. Vėbra pirmojo lietuvių Atgimimo epochą apibūdina kaip naujų laikų, modernios tautos formavimąsi. Lietuvių Atgimimo pradžia siejama su XIX a. pradžios Žemaičių kultūriniu sąjūdžiu ir rodo lietuvių etnosocialinės bendrijos vidinės raidos pokyčius arba "tautos dvasios" nubudimą mirties akivaizdoje Atgimimui ir gyvenimui (2; 20). "Tauta" suprantama kaip etnosocialinė bendrija, turinti keturis svarbiausius požymius: kalbą, teritoriją, bendrą gamybinę veiklą ir materialinę bei dvasinę kultūrą, psichiką. Ketvirtajame "tautos" požymyje išskiriami skirtingo lygmens komponentai: tautinė psichika, charakteris, tautinė savimonė ir sąmonė, tautos charakteris ir t. t. Neapsistosime čia ties istoriko pateiktos gana sudėtingos lietuvių Atgimimo periodizacijos ir tipologijos. Priminsiu, kad R. Vėbra pateikė konkretesnį modernios tautos susiformavimo laiką - XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurį. Pagrindinis modernios tautos susiformavimo kriterijus - tautinė sąmonės branda, kuri pasireiškia tautinių siekių, interesų hierarchija, kurios viršūnėje galutiniai politiniai tautinio sąjūdžio tikslai - tautinės valstybės sukūrimas. |
dizainas ir programavimas giriaus