Andžejus Vyčanskis rašė apie Lietuvos didikų savarankišką politiką, įtraukusią Lenkiją į tarptautinius konfliktus. Jogailaičiai nenorėję unijos. Jie žinoję, kad taps Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, jie bus renkami ir Lenkijos karaliais. Tik paskutinis Jogailaitis Žygimantas Augustas atsidūrė keblioje situacijoje. Jis neturėjo palikuonių ir rėmė realią – luomų uniją. Liublino unija palikusi dvigubą valstybingumą (istnienie dwoch państwowości). Beje, Liublino unijos metu iš lenkų pusės pasireiškę du kraštutinumai: lenkų šlėktos siekė užgrobti etniškai ir kultūriškai svetimas sritis ir kūrė brolišką tautų sąjungą, nešdamos jiems laisvę ir kultūrą⁷⁷.

Išvados

Lietuva ir Lenkija išgyveno kartu 400 metų. Abi valstybes jungė valstybinė organizacija, bendras valdovas ir parlamentas (nuo 1569 m.), šeimų ryšiai, kalba ir papročiai, intelektualinis gyvenimas, katalikų religija ir bažnytinė organizacija. Lietuva neprilygo Lenkijai, nes karalius gyveno Lenkijoje, parlamentiniame gyvenime dominavo lenkų politinė tauta, buvo didžiulė lenkų kultūros persvara. Lenkijos ir Lietuvos dvilypis valstybinis modelis buvo ne tik unikalus, bet ir pastovus, tvirtas ir netgi patrauklus. Todėl Lenkijos ir Lietuvos unija gyvavo ilgai ir verta tarptautinio dėmesio. Bet iki šiol ji tebėra lenkų istoriografijos domenas. Ji siekia atsakyti į klausimus apie visus unijos etapus: 1385 m. Krėvos sutartį, 1569 m. Liublino uniją ir 1791 m. reformą ir unijos pabaigą.

Nustatant Krėvos sutarties priežastis, istorikai nesutarė: vieni (A. Prochaska, A. Levickis, F. Konečnis, H. Paškevičius, O. Haleckis) akcentavo lenkų ponų pastangas įsigalėti Haličo–Volynės žemėse, į kurias tiesė rankas Vengrija ir Lietuva. Iš pradžių iki 1370 m. Lenkija ieškojo sąjungos su Vengrija prieš Lietuvą, o po to – su Lietuva prieš Vengriją. Taip atsirado 1385 m. Krėvos sutartis. Kiti istorikai (H. Lovmianskis, J. Bardachas, J. Ochmanskis) įžvelgė didėjantį Vokiečių ordino pavojų Lietuvai, taip pat Lietuvos vėlyvos christianizacijos problemą, o per tai ir Lietuvos pastangas jungtis su Lenkija. Pastaroji nuomonė tapo vadovėline tiesa. Daug ginčų sukėlė 1385 m. Jogailos pažadas „terras suas... Coronae regni Poloniae perpetuo applicare“. Nuomonės pasiskirstė. Vieni mano, kad tai buvo lenkų ponų ir Jogailos inkorporacinis sumanymas. Inkorporacinę teoriją sukūrė dar 1893 m. A. Levickis ir jo mokinys F. Konečnis, o parėmė ją absoliuti dauguma lenkų istorikų. Ginčas vyko tik dėl jos trukmės: iki 1446 m. A. Levickis, L. Kolankovskis, H. Lovmianskis, 1401 m. – S. Kutšeba, O. Haleckis, 1398 m. – J. Bardachas, 1392 m. – F. Konečnis. Kita dalis lenkų istorikų – H. Paškevičius, A. Vetulani, J. Adamus, o nuo 1937 m. ir O. Haleckis – aiškino Lietuvos didžiojo kunigaikščio lenine priklausomybe nuo Lenkijos karaliaus. Nebuvę inkorporacinio sumanymo, tuo labiau jo realizavimo.

Dėl Liublino unijos priežasčių nebuvo didesnių abejonių: Lietuvos bajorų padidėjęs politinis aktyvumas ir jų pastangos turėti tokias pat teises kaip ir lenkų šlėkta, sunkus Lietuvos karas su Maskva ir viltys dėl lenkų paramos, lenkų šlėktos pastangos realizuoti