| nusakyti vartoju Vakarų istoriografijoje dažną teisinės kasdienos apibrėžtį21 . Mano nuomone, ji itin tiksliai apibūdina neatsiejamai susipynusių ir į preciziškas dabarties juridines sąvokas sunkiai beįspraudžiamų praeities teisinių santykių visumą. Kita vertus, šis žodis taikliai nusako tiek ano laikmečio (ypač iki XVI a. 7-ojo dešimtmečio teisminių-administracinių reformų), kai valdžios funkcijos dar nebuvo griežčiau atskirtos, tiek mieste intensyvesnio teisinio gyvenimo specifiką. Miestiečių22 problemos sukosi orbitoje, kurios epicentru buvo vaito urėdas, šio vadovaujamų suolininkų kolegija bei taryba (ją sudarė burmistrai ir tarėjai), lygia greta atlikdavę administravimo, notariato bei teismines funkcijas23 . Dažnu atveju miestiečių bylos pasiekdavo ir apeliacinę instanciją – valdovo teismą. Savivaldos institucijų jurisdikcijai nepavaldžių miesto gyventojų24 reikalus spręsdavo čia pat mieste rezidavę šalies vietinės administracijos pareigūnai25 , į kurių urėdus kreipdavosi taip pat ir magdeburginės bendruomenės nariai26.
Svarbu pabrėžti, kad kompaktiškoje miesto erdvėje funkcionavusių bei skirtingas teises reprezentavusių institucijų koegzistencijos klausimą dar reikia išsamiai tyrinėti. Akivaizdu viena: šie segmentai nebuvo izoliuoti. Jų tarpusavio sąveika, neretai kylantys konfliktai pynė margą ir heterogenišką miesto teisinio gyvenimo audinį. Analizuojant LM Teismų bylų ir Kauno senojo archyvo ankstyviausias knygas moters teisinės padėties aspektu, galima bent iš dalies nušviesti ne paskirą to gyvenimo dalį, o sudėtingą jo visumą. Kita vertus, minėtieji šaltiniai atskleidžia anuometines socialines bei teisines realijas. Būtent čia, manau, ieškotinos ištakos tų kolektyvinės sąmonės proveržių, kuriuos V. Kavolis apčiuopiamai įžvelgia analizuodamas vienalaikius literatūrinius tekstus ir konstatuoja pagrindinį motyvą: „moteris XVI a. Lietuvoje tampa pavojinga“27. Kodėl?
Europos teisenos principų atspindžiai Lietuvoje. Peržvelgus vien ankstyviausią nemenkos apimties Kauno tarybos knygą (1522–1545), nekyla abejonių, jog šiame mieste žinota Europos viduramžių teisės nuostata: moteris turi būti globojama vyro, kuris – eventualiai – yra ir teisminis jos atstovas28 . Antai 1522 m. įraše, fiksuojančiame draugišką giminaičių susitarimą dėl Kauno miestiečio Jokūbo Neubergerio palikimo dalybų, vienai iš sutarties šalių atstovaujantis vilnietis auksakalys Volfgangas Šlėgelis įvardijamas kaip uošvės bei šios
_______________________________________________
apybraižos – Kiaupienė J. XVI amžiaus Vilniaus viešojo gyvenimo vaizdai // Mūsų praeitis. Vilnius, 1992, t. 2, p. 15–29. Taip pat signalizuota apie būtinybę aptarti teorinius „viešojo gyvenimo“ sąvokos, kasdienybės istorijos tyrimų klausimus – Ragauskas A. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečių kasdienio gyvenimo tyrimai šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje // Lituanistica. 1997, nr. 3 (31), p. 126–127.
21 Kroeschell K. Deutsche Rechtsgeschichte. Opladen, 1992, Bd. 2 (1250–1650), S. 35. Neatmestina ir Konstantino Avižonio vartota, tik pas mus, berods, neprigijusi „teisinės buities“ definicija – Avižonis K. Lietuvos Statutai // Rinktiniai raštai. Roma, 1978, t. 2, p. 22–44.
22 Čia nesigilinsiu į teorines terminijos problemas. Savivaldžios miestiečių bendruomenės stratifikaciją atspindintys šaltinių terminai bei lietuviški jų atitikmenys mūsų literatūroje jau yra aptarti – Kiaupa Z. Miestietis, miesto pilietis ir miestėnas // Mokslas ir gyvenimas. 1989, nr. 6, p. 31.
23 Pastebėtina, kad čia miestiečiams ieškinius pateikdavo, bylinėdavosi ar kitokius teisinius veiksmus atlikdavo ir kiti miesto gyventojai, bajorai, atvykę pirkliai, aplinkinių miestelių gyventojai, valstiečiai ir t. t. – Kiaupa Z. Kauno miesto vaitas ir jo aktų knygos, p. 28.
24 Šaltiniuose jie irgi vadinami miestiečiais, neretai dar ir atskirai pažymint teisminę jų priklausomybę (мещанин, мещанъка замкого присуду) ar kitaip nusakant socialinį statusą (gyvenamos vietos mieste akcentavimas, profesijos nurodymas) – Kiaupienė J. Vilniaus vietininko Stanislovo Hamšėjaus 1559–1564 m. teismo knygos, p. 62, 71.
25Ten pat, p. 65–67.
26 Ten pat, p. 70–71.
27 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, p. 38.
28 Schulze R. Frau. B. Recht. III. Germanisches und deutsches Recht // Lex MA. München u. Zürich, 1989, Bd. IV, Sp. 857; Vismara G. IV. Italien // Ten pat, sk. 858; Sheridan Walker S. V. England // Ten pat, sk. 859; Wensky M. Frau. C. Die Frau in der mittelalterlichen Gesellschaft. I. Die Frau in der adligen Gesellschaft // Ten pat, sk. 863; Ennen E. Frauen im Mittelalter. München, 1994, S. 17, 34–35, 102, 135; Bardach J., Leśnodorski B., Pietrzak M. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa, 1998, s. 167–168. |
dizainas ir programavimas giriaus