buvo prisirišę tik prie savo konkrečių bendruomenių, peržengdami jas vedybiniu būdu, t.y. įgydami valdų už Žemaitijos ribų. Oponentas gerai įvertino disertanto pastangas apibūdinti žemaičių seniūno kompetencijos ribas, santykį su vietos bajorija, tijūnų valdžios prerogatyvas, socialinę šių pareigūnų sudėtį, gimines, jų įtaką, pareigybių atstovų kaitos bruožus, galiausiai – kad jų įtaką silpnino valdovas ir pritarė „krašto“ termino vartosenai, neperkeliant valsčiaus sąvokos į ankstesnį XV a. kontekstą, vykusiam bandymui rekonstruoti Žemaitijos administracinę sistemą, atskleidžiant dažną jos struktūrų kaitą, teritorinių vienetų ir jų ribų nepastovumą. Skirtingai nuo pirma kalbėjusio oponento, R. Petrausko manymu, III skyrius yra integrali disertacijos dalis, ypač vertinga dėl Žemaitijos valdžios elito personalijų tyrimo. Su tuo negalima nesutikti, galima tik pridurti, kad šioje vietoje, vienoje sunkiausių, dar daug potencialių atradimų ir papildymų. „Ypač problemišku“ oponentas pavadino bajoro sąvokos recepcijos faktą iš Rusios ir už jos slypinčios socialinės bajorijos padėties: „Naujausi tyrimai (tokiu atveju derėtų įvardyti bent autorius –
S. P.) konstatuoja stebėtinai menką rusų kraštų poveikį LDK santvarkai. Gentinės aristokratijos (žemės kunigaikščių) subaroninimas / subajorinimas yra pakankamai universalus procesas“, kad „esminis Lietuvos diduomenės skirtumas nuo rusiškosios visų pirma atsiskleidžia per diduomenės alodo koncepciją, kuri rusiškose žemėse taip ir liko užuomazgose“ (ten pat, p. 4–5). Alodinės diduomenės valdos, oponento teigimu, Vytauto laikais tebeegziztavo ne tik Žemaitijoje, bet ir Aukštaitijoje, todėl nėra pagrindo žemaičių gentinės aristokratijos tęstinumą XV a. priešpriešinti likusiai Lietuvos daliai, kurioje neva ponų sluoksnio, iškilusio XV a. antrojoje pusėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio aplinkoje, kilmingumas nesirėmęs giminės ar lokalinėmis tradicijomis, primena senus XIX–XX a. sandūros niekaip prozopografiniais tyrimais neparemtus požiūrius, nes
kilmingumo samprata galima tik giminės kontekste (ten pat, p. 5–6). Galiausiai oponentas pripažino regiono valdžios organizacijos pateiktą tyrimą kaip naujovišką ir originalų ir, kaip ir
A. Nikžentaitis, pasiūlė disertantui pripažinti už šį darbą humanitarinių mokslų daktaro vardą.

E. Saviščevas atsakė: „netryškau noru įgnoruoti lietuvių – žemaičių bajorų ryšius“, tačiau neneigė, kad jo viena iš „vedančiųjų minčių“ buvo „parodyti Žemaitijos istorinės raidos neatitikimus Lietuvos istorijoje vyraujančioms tendencijoms“, tad „abiejų regionų neatitikimai kartais galėjo būti perdėtai išryškinti“ (gynimo posėdžio protokolas, p. 13). Nevengęs pažymėti ir jų bendrumus, autorius neapsiribojęs tik Kęstučio ir Kęsgailos atveju, sutikdamas su oponentu, jog atskiri žemaičių kilmingieji susigiminiavo su Lietuvos bajorais. Taip pat pripažino oponento pastabą dėl Rusijos bajorijos modelio adaptacijos Žemaitijai, tačiau mano, kad tijūno terminas, rusėniška terminija bei kai kurios socialinės organizacijos formos (pvz., valsčiai) „leidžia traktuoti“ rusėniškąjį modelį kaip kiek artimesnį Lietuvos bajorijos organizacijai, nei „kažkoks neapibrėžtas vakarietiškas“ (ten pat, p. 14). Šiuo atveju, man regis, svarbi aplinkybė būtų žemaičių bajorų savimonės klausimas XV a.: kuo jie save laikė – naujakrikštais pagonimis, katalikais riteriais ar vietinio modelio – „bojare šliachta zemli Žomojtskoje“ kilmingaisiais? Iš dalies tam skirtas
paskutinis disertacijos skyrius, bet neišplėtotas dėl menkos šaltinių bazės. Su kitomis oponento pastabomis autorius sutiko tik iš dalies, pavyzdžiui, dėl Galmino asmens nustatymo, o Kirkutaičių, Klausgailaičių bei Visbarų giminių genealoginių rekonstrukcijų patikimumas keliąs mažiau abejonių dėl to, kad pastarųjų giminės disertacijoje griežtai koreliuotos erdvėje: Šiauduvos–Pajūrio (Kirkutaičių), Rasei-