Paskutinę Jaltos konferencijos dieną, vasario 11-ąją, dvi didžiosios Vakarų valstybės ir SSRS pasirašė „Išlaisvintosios Europos deklaraciją“, kurios penktajame straipsnyje buvo kalbama apie tautų suvereniteto ir savarankiško tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimą bei visų tautų teisę suformuoti savo nepriklausomas vyriausybes. Tačiau šių idealistinių nuostatų įgyvendinimas liko tik teorinio lygmens. Praktiškai Jaltoje oficialiai buvo įformintas Vokietijos padalijimas į okupacines zonas, o neformaliai Jaltos susitarimai vedė į Europos padalijimą. Sovietų Sąjunga, turėdama Raudonąją armiją didelėje Europos teritorijoje, įsigijo tikrąjį raktą nuo Vidurio ir Rytų Europos. Šiuolaikinėje Rusijos istoriografijoje plėtojama nuomonė, jog dėl Raudonosios armijos pergalių Jaltos konferencijoje Vakarų sąjungininkai iš esmės pripažino SSRS 1941 metų sienas⁴⁶. Visgi Vakarų istoriografijoje tokia pozicija nepatvirtinama, tačiau akcentuojamas kitas aspektas – jog Jaltos konferencija tapo pokarinės Europos padalijimo simboliu ir buvo nepavykęs pasaulinio valdymo eksperimentas⁴⁷.

Vakaruose istorijos ir politikos mokslų darbuose taip pat plačiai diskutuojama apie tai, kad Vakarų valstybės neišnaudojo visų galimų politinio poveikio variantų, nepanaudojo galios argumentų ir neadekvačiai įvertino Sovietų Sąjungą ir jos ketinimus. Baigiamajame karo etape laikas aktyvesniam Vakarų veikimui buvo praleistas ir Vakarų valstybių vadovai buvo priešpriešinti faktui, jog Stalino kontrolėje atsidūrė pusė Europos. Kaip savo atsiminimuose rašė W. Churchillis, dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui išryškėjo, kad Rytų įtaka Europoje pasislinko per kelis šimtus mylių į Vakarus, ir Europos vidurys, senosios Vidurio Europos valstybės ir jų sostinės atsidūrė Rusijos kontrolės pusėje⁴⁸. Bendra Antrojo pasaulinio karo metų Vakarų valstybių vykdytos užsienio politikos klaida daugelis autorių įvardija pernelyg didelį Vakarų pasitikėjimą gerais Sovietų Sąjungos ketinimais⁴⁹.

Šiuolaikinėje Rusijos istoriografijoje taip pat pritariama minčiai, jog baigiamajame karo etape Vakarų politikai pasitikėjo ir traktavo Sovietų Sąjungą kaip lygiavertę partnerę, su kuria susitarimo ir kompromisu būdu reikės nustatyti pasaulio ateitį. Sovietų Sąjungos vadovybė savo ruožtu maksimaliai pasinaudojo susiklosčiusia karine-politine situacija ir, koalicijos partnerių padedama, siekė įtvirtinti bei įteisinti savo laimėjimus⁵⁰.

 Nuolaidi amerikiečių politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu nebuvo vien prezidento Roosevelto idealizmo padarinys. Jo pastangos sukurti veikiančią kolektyvinio saugumo sistemą, kuri būtų pajėgi reguliuoti ir valdyti būsimus konfliktus ir nesutarimus, atspindėjo seną Amerikos užsienio politikos tradiciją – likti nuošalyje nuo Europos galios varžybų, taip pat Amerikos visuomenės norą kuo greičiau baigti karą. Karo metų konferencijose Rooseveltas siekė Sovietų Sąjungos paramos kovojant su Japonija, todėl nebuvo suinteresuotas daryti to, kas galėtų pakenkti jo santykiams su Stalinu⁵¹. JAV, būdamos vienintelė reali atsvara sustiprėjusiai So-

___

46 Пыжиков A., Данилов A. Рождение Сверхдержавы 1945–1953 г. Москва, 2002, c. 17.

47 Crockatt R. The Cold War past and present. London, 1987, p. 196.

48 Churchill W. The Second World War. Triumph and Tragedy. London, 1954, p. 438.

49 Ashton S. R. In search of detente: the politics of East–West relations since 1945. New York, 1989, p. 113.

50 Корниенко Г. М. „Холодная война“ истоки, причины и послледствия // Осмысление истории. Москва, 1996, c. 202; „Ялтинско-Потсдамская система международных отношений. Холодная война. 1945–1991 гг.“ Дистанционный курс Российская ассоциация международных исследований [žiūrėta 2003 m. sausio 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.rami.ru/projects/yalta/index.html>

51 NATO vakar, šiandien, rytoj. Vilnius, 1999, p. 11.