| Jaunesnysis Merkelio brolis Stanislovas95 nepadarė tokios įspūdingos karjeros, tačiau ir jis neliko vien lokalinėje bajorų korporacijoje besireiškiantis pareigūnas. Tai, kad šaltiniuose jis minimas 1524–1590 m., rodo jį buvus ilgaamžį96. 1564–1590 m. jis vadinamas Pajūrio tijūnu97, nors Žemaitijos seniūno teismo raštuose, be pareigybių, minimas nuo 1555 m.98 1576–1589 m. Stanislovas Stanislovaitis Šemeta ėjo LDK virtuvininko pareigas99. Šį urėdą gavo 1576 m. liepos 25 d. Knyšine karaliaus išduota privilegija100. Bet jau 1589 m. šios pareigybės jam teko atsisakyti (dėl senatvės ir blogos sveikatos)101. I. Lappo buvo įsitikinęs, jog virtuvininko urėdas buvo duodamas asmeniui, kuris užsirekomenduodavo kaip geras pareigūnas ar gaudavo tiesiog už asmeninius nuopelnus102. Visgi virtuvininko pareigybė nesuteikdavo jų turėtojui realios valdžios. Tai buvo garbės urėdas (dignitorija), LDK aukščiausių pareigūnų hierarchijoje užėmęs vieną žemiausių vietų.
Stanislovas Šemeta su žmona Darata Mitkaite (ji mirė po 1601 m.) nesusilaukė nė vieno įpėdinio. Todėl visas savo valdas 1590 m. rugsėjo 11 d. testamentu jis užrašė brolio vaikams103.
1567 m. kariuomenės surašyme Stanislovas Stanislovaitis ir Vaitiekus Jonaitis Šemetos jau yra įrašyti į Žemaitijos pašauktinių registrą104, o Merkelis Stanislovaitis, nors ir įrašytas į Ponų tarybos narių sąrašą, pirmoje vietoje pažymi savo Žemaitijos dvarus, todėl galime daryti prielaidą, jog tuomet giminė galutinai perkėlė savo rezidenciją į Žemaitiją. Kita vertus, tai reiškia, kad giminė įtvirtino savo pozicijas Žemaitijos bajorų elite. Glaudžiausiai su šiuo regionu buvo susiję Merkelio Šemetos vaikai.
Pirmojo Merkelio Šemetos sūnaus Merkelio vardas aktuose aptinkamas 1579–1616 m.105 Merkelis gimė, kaip jau minėjome, iš pirmosios tėvo santuokos su Elžbieta Hlebavičiūte. Nuo 1584 m. šaltiniuose tituluojamas Ukmergės ir Vilniaus pakamariu106. Kaspero Niesieckio teigimu, Merkelis buvo Vilniaus bei Dirvėnų tijūnas ir 1589 m. pasiuntinys į Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimą107. Na, o 1590 m. jis ėjo valstybės iždo teisėjo pareigas108. Vedęs buvo tris kartus: Karšuvos tijūnaitę Oną Borov
___
95 Stanislovas Stanislovaitis tikrai buvo jaunesnis už Merkelį: [...] oт брата своего старшого, кашталяна земли Жомоитское, тивуна берженского, пана Малхера Станиславовича Шемета [...] – žr.: LM.
51-oji UžK, p. 95, nr. 85.
96 Urzędnicy centralni, s. 63, 244; J. Wolffas nurodė, jog dėl ligos 1589 m. Stanislovas pasitraukė iš LDK virtuvininko pareigybės. Žr.: Wolff J. Senatorowie, s. 232.
97 Nuo 1564 m. vasario 20 d. (LMAB RS, f. 256, nr. 4007) iki 1590 m. rugsėjo 11 d. (ОДВЦА, т. 2, с. 85, № 18).
98 LMAB RS, f. 256, b. 3626.
99 Urzędnicy centralni, s. 63; LMAB RS, f. 256,
nr. 990.
100 Лаппо И. И. Великое Княжество Литовское во второй половине XVI столетия. Литовско–Русский повет и его сеймик. Юрьев, 1911 (toliau – Лаппо И. И. Великое княжество Литовское), с. 555.
101 Žinoma, kad 1589 m. vasario 7 d. jau buvo paskirtas naujas virtuvininkas – Mikalojus Sapiega (žr.: Urzędnicy centralni, s. 63).
102 Лаппо И. И. Великое княжество Литовское, c. 361.
103 ОДВЦА, т. 2, с. 85, № 18.
104 РИБ, т. 33, с. 448, 1257. Stanislovas Šemeta turėjo išrengti 28 raitelius ir 15 pėstininkų, o Vaitiekus Šemeta – 16 raitelių ir 6 pėstininkus. Merkelis Stanislovaitis Šemeta, kaip Žemaitijos kaštelionas, buvo įrašytas į Ponų tarybos sąrašą. Pagal jį nuo visų valdų išrengdavo 67 raitelius ir 34 pėstininkus. Jo dvarų sąraše pirmieji įrašyti Šaukėnai, Pajūris, Verpėnai, Graužai.
105 1579 m. sausio 17 d. mainų aktas tarp Merkelio Merkelaičio Šemetos ir Martyno Radiminskio dėl Rekyvos dvaro žr.: ОДВЦА, т. 1, с. 65, № 61; Pietkiewicz K. Kieżgajłowie, s. 52.
106 Pietkiewicz K. Kieżgajłowie, s. 52; LMAB RS, f. 12 – Kauno universiteto bibliotekos varia, nr. 4151, 4152.
107 Niesiecki K. Herbarz polski, t. 8, Lipsk, 1841 (toliau – Niesiecki K. Herbarz), s. 618, 619. Niekur šaltiniuose neteko aptikti, kad tokias pareigybes turėtų M. M. Šemeta, būtent dėl tos priežasties šio darbo genealoginėje lentelėje šių urėdų nerašome.
108 Ten pat; Korolko M. St. Samuel Szemiot. Sumariusz wierszów. Warszawa, 1981, s. 8. |
dizainas ir programavimas giriaus