buržuazijos formavimosi, prekybinio kapitalo skverbimosi į gamybą klausimai³. Tačiau žvelgiant į prekybą iš kitų išeities taškų ir kreipiant dėmesį į organizacines formas, prekybos įmonių skaičių ir teritorinį išsidėstymą, prekių apyvartos apimtį⁴  etc., iškyla kita problema – kaip prekyba keitėsi veikiama industrializacijos proceso Lietuvoje ir už jos ribų ir kaip tie pokyčiai sąlygojo prekybos struktūros reorganizavimą.

Straipsnio objektas apribotas Kauno ir Vilniaus gubernijų etnine lietuvių gyvenama teritorija. Nebus nagrinėjami Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos ekonomikos klausimai, kuriems aptarti reikėtų atskiro tyrimo. Tais atvejais, kai nebus galima išskirti prekybos plėtros parametrų vien etninėse lietuvių žemėse (pvz., Vilniaus gubernijos mugių apyvarta), bus pasitelkiami bendri „lietuviškų“ ir „nelietuviškų“ apskričių duomenys.

Straipsnyje panaudoti šaltiniai skirstomi į dvi grupes. Pirmiausia tai Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) saugoma dokumentinė medžiaga: 515 fonde (Vilniaus gubernijos iždo rūmai 1795–1918 m.); 517 fonde (Vilniaus gubernijos mokesčių komisija 1876–1917 m.); 525 fonde (Vilniaus ir Kauno žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba); 382 fonde (Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius). Šiuose fonduose sukaupti duomenys leidžia tirti prekybos raidą etninėje Lietuvos dalyje ir aptarti prekybos įmonių steigimosi klausimus, prekybos tinklo plėtrą, prekybos struktūros pokyčius.

Antrajai šaltinių grupei priskiriamos caro administracijos valdininkų statistinės ataskaitos ir krašto ekonominės raidos ypatybių apibūdinimas, be kurių prekybos raidos tyrimas nebūtų pakankamas. Deja, daugelio jų teikiami duomenys nėra išsamūs ir neleidžia susidaryti visuminio vaizdo. Kiek įvairesnių statistinių duomenų buvo rasta kasmetinėse Vilniaus ir Kauno gubernijų ataskaitose „Ļąģ˙ņķūå źķčęźč Āčėåķńźīé ćóįåšķčč“ ir „Ļąģ˙ņķūå źķčęźč Źīāåķńźīé ćóįåšķčč“. Bet ir čia, nesant griežtai nustatytos statistinių duomenų pateikimo sistemos, medžiaga dažnai nesuvienodinta, yra pertrūkių, o pateikiamos bendros gubernijų ekonominės raidos ypatybės, neišskirtos pagal apskritis, kelia keblumų tyrinėjant Lietuvos etnoteritorinės dalies prekybos raidą ar pokyčius dešimtmečiais.

Straipsnio tikslas – išnagrinėti Kauno ir Vilniaus etninės dalies gubernijų urmo ir mažmeninės prekybos raidą, atsižvelgiant į Vakarų Europos ir Rusijos industrializacijos proceso įtaką. Pasitelkus mugių tinklo pokyčius parodomas prekybos struktūros modernėjimas: tradicinių formų nykimas ir naujų plitimas.

Iki geležinkelio ir fabrikinės gamybos formos atsiradimo mugėms teko svarbus urminės prekybos vaidmuo – čia lankydavosi pirkliai ir supirkėjai, vyko stambios prekybinės operacijos, buvo sudaromos sutartys ir pateikiami užsakymai, – ir pirklio duotas žodis bei rankų paspaudimas atstojo sutarčių pasirašymo formalumus. Taip pat į muges suvažiuodavo ir smulkesni pirkliai, amatininkai bei valstiečiai parduoti savo pagamintą produkciją.

Vilniaus ir Kauno gubernijose itin stambių mugių nebuvo: į vieną reikšmingiausių – Vilniuje vykusią Šv. Jurgio mugę 1849 m. atvežta

--- 

 ³ Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje. Vilnius, 1990; Truska L. Lietuvos nežemdirbinės buržuazijos skaičius, tautinė sudėtis ir išsimokslinimas prieš I pasaulinį karą // Lietuvos TSR MAD, A serija, t. 1 (50), 1975, p. 79–91; Tyla A. Lietuvos pramonės buržuazijos formavimosi XIX a. antroje pusėje klausimu // Lietuvos TSR MAD, A serija, 1960, Nr. 2(9).

 ⁴ Tamošaitienė V. Lietuvos vidaus prekyba 1861–1913 m. ir jos formos // Lietuvos TSR MAD, A serija,
t. 2 (55), 1976, p. 27–39.