džio tyrinėjimų arba žemės darbai vykdyti archeologams nedalyvaujant. Plotai tarp pirmosios ir antrosios bastioninės gynybinės linijų XVII a. pirmojoje pusėje buvo gyvenami²⁸ – antrojo bastioninių įtvirtinimų žiedo paskirtis buvo saugoti ir priemiesčius. Pagal bastioninių įtvirtinimų vaizdavimą 1737 m. Vilniaus plane, antrąjį bastioninių įtvirtinimų žiedą sąlyginai galime suskirstyti į keletą dalių.

Pietinė–rytinė bastioninių įtvirtinimų linija. Bastioniniai įtvirtinimai prie pietinių ir rytinių priemiesčių tęsėsi nuo užtvankos Vilnios upėje ir kanalo dab. Aukštaičių gatvės istoriniame Paplavų priemiestyje, juosdami 1694–1737 m. pastatytą Vizitiečių vienuolyną, Rojų, Aušros vartų priemiestį, dalį Šv. Stepono priemiesčio su Šv. Stepono bažnyčia. 1737 m. plane gynybiniai įtvirtinimai vadinami „Moscowitisch Retrenchement de Anno 1654“. Jie įrengti nelygioje, kalvotoje vietovėje. 1737 m. plane šioje gynybinėje linijoje matomi: didelis pusapvalio plano bastioninis įrenginys²⁹, kurio vidurinė dalis yra dab. Liepkalnio g. (E. Malachovičiaus nuomone, jis pabaigtas, modernizuotas ar įrengtas XVIII a., kaip ir vakarinė Vilniaus bastioninių įtvirtinimų linija³⁰); bastionas³¹ dab. Rasų g.; bastionas į rytus nuo Šv. Stepono bažnyčios; nebaigtas įrengti ar neišlikęs bastionas į pietus nuo Šv. Stepono bažnyčios; gynybinius statinius jungusi laužyta kurtinos³²  linija. Su pietine–rytine gynybine linija susijęs 1819 m. priešais ją pastatytas mūrinis sargybinės pastatas (dab. Liepkalnio
g. 24)³³ ir XVI a. datuojami mūriniai Pieno vartai³⁴. Netoli jų 1600–1612 m. pastatyta gynybinių elementų turinti Šv. Stepono bažnyčia. Viena šio pastato paskirčių buvo sustiprinti vietovės apsaugą. Architektė B. Gudynaitė daro prielaidą, kad panašių į Pieno vartus gynybinių įrenginių būta ties Medininkų keliu (dab. Liepkalnio g.) bei Juoduoju keliu (dab. Subačiaus g.)³⁵. Hipotetiškai teigtume, kad ši bastioninių įtvirtinimų linija įrengta bent iš dalies pakartojant senesnės gynybos ir kontrolės linijos konfigūraciją. Dabar pietinė–rytinė bastioninė gynybinė linija gana sunkiai identifikuojama vietovėje. 1858–1860 m., radikaliai pakeisdama vietovės kraštovaizdį, ją perkirto geležinkelio trasa³⁶. Geležinkelis suardė įtvirtinimų liekanas, intensyvūs miesto plėtros procesai vietovėje vyksta ir dabar.

1992 m. Vilniaus senamiesčio pietinio apvažiavimo trasos vietoje atliktų žvalgomųjų tyrinėjimų metu apatiniai kultūrinio sluoksnio horizontai beveik visuose šurfuose (7–13) datuoti XVI–XVII a. Septintame ir aštuntame šurfuose lokalizuota tikėtina fosos vieta – šurfai kasti iki ~1,9 m gylio, jų apačioje fiksuoti priemolio sluoksniai, kai kur su nedideliais akmenimis³⁷. 2005–2006 m. vykdytų Vilniaus senamiesčio pietinio apvažiavimo statybos darbų metu patikimų duomenų apie šioje vietoje buvusius bastioninius įtvirtinimus gauti nepavyko.

---

²⁸ Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV–XVII a. Vilnius, 2006, įdėklas, pav. 3.

²⁹ Nėra lietuviško termino šiam įrenginiui apibūdinti – atsižvelgiant į įrenginio plano vaizdą ir kitose kalbose vartojamus terminus, jį siūlytume vadinti „erke“.

³⁰ Małachowicz E. Fortyfikacje Wilna. Część III...,
s. 167.

³¹ Bastionas – penkiakampis įtvirtinimas, statomas pylimų kampuose ir įjungiamas į bendrą sistemą.

³² Kurtina – tiesus pylimas. Bastioniniuose įtvirtinimuose kurtinos jungia kitas įtvirtinimų sudedamąsias dalis.

³³ Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius, 1988, p. 362–363.

³⁴ Vojevodskaitė A. Vilniaus senamiesčio 57 kvartalo namų Rūdininkų gt. Nr. 11, 13 ir 15 istorinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 1986. VAA, f. 5, b. 3820, p. 8.

 ³⁵ Vilniaus m. transporto magistralė nuo Višinskio gt. iki Geležinkelio stoties. Priešprojektiniai darbai. Pirmos eilės spec. moksliniai tyrimai. Vilnius, 1992. VAA, f. 5, b. 6457, p. 25.

 ³⁶ Racevičienė A. Pietinio Vilniaus apvažiavimo..., p. 11.

 ³⁷ Raškauskas V. Vilniaus transporto magistralė nuo Višinskio gatvės iki Geležinkelio aikštės. Žvalgomieji tyrinėjimai. Vilnius, 1992. LIIR, f. 1, b. 2070, p. 9–11, fotonuotraukos 1–4, brėžiniai Nr. 1, 3.