Plk. Kazys Škirpa 1930-aisiais metais nepriklausė Lietuvos politikams, vadovavusiems to meto valstybės užsienio politikai ar ją tiesiogiai formavusiems, nustatydavusiems tam tikras Lietuvos užsienio politikos gaires, tačiau vienas konkretus jo pasiūlymas, tiesiogiai susijęs su tuometine Lietuvos tarptautine situacija, mūsų nuomone, galėtų būti vertas ir platesnio aptarimo, juo labiau kad, kaip matysime vėliau, plk. K. Škirpos pasiūlyme išdėstyta pozicija atitiko Lietuvos kariuomenės vadovybės nuomonę ir skyrėsi nuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pozicijos tuo klausimu. Plk. K. Škirpos pažiūros iki jam tampant 1938-aisiais Lietuvos pasiuntiniu Berlyne istoriografijoje nėra aptartos. Taigi ne tik atskleisime plk. K. Škirpos nuomonę apie to meto Lietuvos tarptautinę situaciją, bet ir bandysime išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jo pasiūlymas galėjo atsirasti, taip pat pamėginsime įvertinti, kokias pasekmes tai galėjo turėti Lietuvos užsienio politikos orientacijai, jei Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlymui būtų pritarusi.
Kaip žinoma, plk. K. Škirpa 1930-aisiais ėjo Lietuvos karo atašė pareigas Vokietijoje. Politinių klausimų tarp valstybių svarstymas priklausė tiesioginei Lietuvos pasiuntinio Berlyne Vaclovo Sidzikausko kompetencijai, o į karo atašė pareigas teįėjo savosios kariuomenės atstovavimas, draugiškų santykių tarp abiejų valstybių kariuomenių plėtojimas bei informacijos apie Vokietijos kariuomenę rinkimas. Tačiau buvusio Lietuvos diplomato Alberto Geručio liudijimu, „...būdamas karo atstovu, pulkininkas K. Škirpa surengdavo, tiksliau pasakius, ieškodavo kontakto ir su politikuojančiais vokiečių kariškiais...“1. Anot to paties A. Geručio, Lietuvos karo atstovo pulk. K. Škirpos ir aukštų Vokietijos kariuomenės karininkų pokalbių temos buvo ne tik bendri Lietuvos–Vokietijos politiniai santykiai, bet ir opūs Klaipėdos krašto reikalai, kurie dažnai drumsdavo abiejų kaimyninių valstybių gerą sugyvenimą. Taigi „...būdamas karštas patriotas ir trokšdamas išlyginti abiejų valstybių santykius, be to, turėdamas prieš akis Vilniaus atgavimo bylą, dinamiškasis plk. K. Škirpa kartais peržengdavo savo kompetenciją...“2. |