tų stiprybė ir kas užtikrina jų laisvę ir nepriklausomybę ateityje55. Maža to – pagal istorijos instituto antrąjį vadovavimosi punktą istorikas turi rašyti Latvijos nacionalizmo dvasia. Švabė sako, kad kiekvienas politiškai organizuotas žemės tyrinėjimas prasideda nuo jos pirmųjų gyventojų ir tautos daugumos istorinio likimo... todėl žodžiai – tyrinėti nacionalizmo dvasia – yra nurodymas, kad Latvijos istorija toliau nėra aprašoma kaip svetimos kolonijos, bet kaip latvių žemės ir tautos istorija. Todėl A. Švabė, kaip ir Ulmanis, prieina išvadą: tik tai, tas yra pašauktas ir pakviestas rašyti istoriją, kuris priklauso prie istorijos kūrėjų – prie savo tautos, tai reiškia, kad Latvijos istorija toliau rašoma būtent piešingai negu ji rašyta iki šiol: ne kaip asmenų, dinastijų ir svetimųjų viešpatavimo, bet kaip latvių tautos istorija56. Tampa akivaizdu, kad, turint galvoje įsivyraujančią vidinio pozityvizmo metodologiją, lydi tautinės istoriografijos koncepcija. Istoriografijos ryšiai su gyvenimo aktualijomis ir įtampomis yra gana prieštaringi. A. Švabė, Ulmanio laikais rašydamas Latvijos istoriją, ėjo koja kojon su nacionalizmo ideologija pridurdamas, kad mūsų laikų ideologija yra ir socialine tiesa pagrįstas nacionalizmas, istorija, kaip ir kitos mąstymo formos, teigiamai ar neigiamai yra susijusi su laikotarpio valdančiosiomis, ekonominėmis ir politinėmis srovėmis, ir todėl istorijos ir politikos santykiams reikia būti ne subordinuotiems, bet koordinuotiems, jos abi turi tarnauti savo tautai57. Galima dar kartą grįžti prie Lituanistikos instituto direktoriaus A. Masiliūno minties apie istorijos šaltinių rinkimą, kurie yra lietuvių tautos praeitis, ir guli sukrauti Karaliaučiaus, Berlyno, Krokuvos, Varšuvos, Prahos, Maskvos, Rygos ir kt. archyvuose58, ir savęs paklausti – ar buvo galimas lietuvių ir latvių bendradarbiavimas, jeigu pagrindinis uždavinys tarpukaryje tapo šaltinių rin-
kimas savo tautai, kad ir tame pačiame Ry-
gos archyve59. Šiame kontekste pabrėžtinos
Z. Ivinskio mintys apie 1937 m. įvykusį Pirmąjį Baltijos šalių istorikų kongresą: Lietuvos istorikų referatai apibūdina Lietuvos istorijos mokslą. Nėra nei atskiros krypties, nei mokyklos, kiekvienas tyrinėja ar studijuoja laikotarpį ar klausimą, kuris jam labiausiai patinka. Daug daugiau gyvumo rodo latvių istorijos mokslas. Jie ne didesnėm jėgom, bent formaliai, jau yra padarę gerą pradžią. Reguliariai eina du istorijos žurnalai, keletas kolektyvinių mokslo straipsnių rinkinių60.

Apskritai iš latvių ir lietuvių tarpukario istorikų būtų galima išskirti A. Švabę61 ir Z. Ivinskį62, kurie savo veikalais bei straipsniais (turint omenyje ir 1937 m. Pirmajame Baltijos šalių is

---

55 Šterns I. Arveda Švābes vēstures filozofija // LVIZ. Rīga, 1998, Nr. 2, p. 131.

56 Šapoka A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje // Naujoji Romuva. 1932, Nr. 21, p. 481–482, 131–136.

57 Šterns I. Arveda Švābes vēstures filozofija // LVIZ. Rīga, 1998, Nr. 2, p. 131.

58 Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos. Lietuvos istorijos institutas. Vilnius, 1999, p. 23, 25.

59 Anot A. Šapokos, besikuriančio mūsų istorijos mokslo pagrindinis uždavinys yra rasti (ir parodyti) lietuvius Lietuvoje. Uždavinys didžiulis, darbas labai sunkus, darbininkų nėra. O reikalas auklėti tautą pasinaudojant praeities lobynu nelaukia. Tam reikalui laikinai pakaktų pasirinkti medžiagos ir pas svetimus. Masėms pakaktų metmenų, o jų pamatavimą, mokslišką analizę galima palikti ir tolimesniam laikui. Masėms nereikia aukštų mokslinių studijų, o plačių, epochas bei asmenis apibūdinančių analizių. Šapoka A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje // Naujoji Romuva. 1932, Nr. 21, p. 481–482.

60 Ivinskis Z. Pabaltijo istorijos problemos // Židinys. 1937, Nr. 10 (154), p. 265–267.

61 Švabė pripažįsta, kad mes nė akimirksniui negalime išleisti iš akių tų plačių ir tolimų ryšių, kurie mus visais laikais sietų su Rytų Europos civilizacijos dvasiniais judėjimais ir politiniais įvykiais. Būtų didelė klaida, jeigu mes stengtumės latvių tautos istoriją paversti kokios nors siauros, uždaros patalpos lokalia istorija... visos didesnės idėjinės srovės – kryžiaus karai, feodalizmas, reformacija, romėnų teisių recepcija, merkantilizmas, liberalizmas – su savo potvyniais ir atoslūgiais apskalavo ir Rygos jūros įlanką // Šterns I. Arveda Švābes vestures filosofija // LVIZ. Rīga, 1998, Nr. 2, p. 131–136.

62 Ivinskis Z. Lietuvos istorijos problemos // Naujoji Romuva. Kovo 31 d, Nr. 12–13. (220–221), p. 288–292.