Suprantama, kad išsiaiškinus pozicijas K. Volkovickis komunistų buvo apkaltintas lenkų kunigų ir dvarininkų interesų gynimu, o "Vienybė" netrukus apibūdinta net kaip fašistinė organizacija—sąjunga⁶³. Aišku, kad nerezultatyvaus komunistų - lenkų dialogo pagrindinė priežastis buvo ne tiek kairuoliškos komunistų pozicijos, kiek diametralios abiejų pusių pažiūros nacionaliniu klausimu.

LKP vadovų teoriniuose straipsniuoe, partijos atsišaukimuose ir kt. agitacinio pobūdžio leidiniuose vyriausybės politika lenkų tautinės mažumos atžvilgiu buvo apibūdinama kaip diskriminacinė, todėl ir smerktina. Tačiau LKP nusistatymas, kad nacionalinį klausimą tebus galima išspręsti tik proletarinės revoliucijos būdu, matyt, lenkų darbo masių negalėjo patenkinti ir buvo atmetamas. 1924 m. rudenį įvykusiuose rinkimuose į Kauno m. savivaldybę iš visų sąrašų daugiausia balsų surinko lenkų "Vienybė" - 4464, o internacionalus kairiųjų darbininkų sąrašas - tik 1575 balsus⁶⁴. LKP CK Politbiuras, pripažinęs, kad ligšiolinės komunistų pastangos atitraukti lenkų darbininkus nuo "Vienybės" buvo nesėkmingos, pavedė Kauno partinei organizacijai užkariauti j ją iš vidaus ar bent suskaldyti⁶⁵.

1926 m. sausio mėn. įvykusioje LKP III-je konferencijoje buvo aptarti LKP IV-jo suvažiavimo nutarimų įgyvendinimo rezultatai. Esminių poslinkių partijos darbe su tautinėmis mažumomis konferencija dar nekonstatavo. V. Kapsuko laiške – sveikinime konferencijai akcentuota nacionalinio klausimo svarba, pažymėta, jog tautinių mažumų simpatijų galima susilaukti tik esant partijos aktyvumui, demaskuojant vyriausybės reakcinę politiką žydų ir lenkų atžvilgiu⁶⁶. Tuo tarpu vėl iškilo taktikos požiūriu aklavietėje atsidūrusi LKP pozicija žydų bendruomenių klausimu⁶⁷. Šiuo atžvilgiu konferencija įpareigojo pagerinti žydų skyriaus prie LKP CK darbą, nutarė sukurti prie LKP Kauno rajkomo skyrių darbui tarp lenkų darbininkų ir tuo užkirsti kelią socialdemokratų