| meniniams santykiams skirtame paragrafe82, kas iš esmės atitiko H. Łowmiańskio tyrinėjimų duomenis. Pasinaudota ir jo politinės geografijos išvadomis, parodant XIII a. lietuvių ir prūsų žemes žemėlapyje83. Ir čia reikia nurodyti antrąją, labiau istorikams paliktą darbo sritį, kurią prof. J. Jurginis taikliai (ir, žinoma, neoficialiai) apibūdino kolchozininkų sodybų arais. Jo paties „arai“ kaip tik ir tęsė ir H. Łowmiańskio, ir tarpukario lietuvių istorikų visuomeninių santykių tyrimų kryptį, pridengtą būtinomis citatomis ir būtinais (pažymėtina, tik būtiniausiais) pagrūmojimais84. Taip XX a. šeštą dešimtmetį iš H. Łowmiańskio sėklos išaugo neblogas derlius, tačiau jam trūko jau kitai reglamentacijos sričiai priklausančio politinės struktūros antstato. Šį žingsnį buvo galima žengti tik imperijos centre ir jau ne mokslų korifėjaus laikais. Jį padarė V. Pašuto85, savotiškai pakartodamas M. Liubavskio nuopelnus XIV–XVI a. Lietuvos valstybės istorijai.
V. Pašuto peržengė tą slenkstį, ties kuriuo suklupo H. Łowmiańskis: jis gana argumentuotai (nors ir suklupdamas chronologijoje) susiejo lūžį į valstybinę struktūrą su Mindaugo iškilimu86. Tuo pagaliau buvo beveik apvainikuotas titaniškas H. Łowmiańskio darbas. Greta to, būtina nusakyti ir abiejų šių autorių ūkinių bei socialinių struktūrų tyrimų santykį. Monografijų formatas maždaug vienodas, taigi H. Łowmiańskis šią tematiką yra aptaręs 670-ia puslapių87, o V. Pašuto 83-is88. Nurodau būtent puslapių skaičių, nes, ir naudodamas šaltinius, ir darydamas išvadas, V. Pašuto nėra originalus, o tik sutraukia H. Łowmiańskį, papildydamas jį naujesniais autoriais. V. Pašuto pateikia geras šaltinių ir istoriografijos apybraižas89, bet tai jau kita tema. Beje, istoriografijoje aptariamas ir H. Łowmiańskis. Šiandien reikia atskirti tai, ką V. Pašuto galėjo ir ką turėjo sakyti. Taigi jis pažymėjo, kad H. Łowmiańskio studija yra žymiausias senajai Lietuvai skirtas darbas lenkų ir, ko gero, pasaulinėje buržuazinėje istoriografijoje, kur pirmą kartą buvo iškeltas Lietuvos monarchijos genezės klausimas, surinkta jam būtina medžiaga, kruopščiai nušviesta Lietuvos politinė geografija, parodytas ūkinis Lietuvos pajėgumas90. Bet toliau jau kalbama, kad autoriaus to meto metodologija sutrukdė teisingai išspręsti feodalizmo genezės ir valstybės susidarymo problemas“91. Tai, žinoma, bendras ir nieko nepasakantis sakinys, lygiai kaip |
dizainas ir programavimas giriaus