Asmens samprata mums padėtų pereiti prie krikščioniškosios kultūros turinio analizės. Krikščioniškoji kultūra pripažįstama Vakarų civilizacijos pagrindu, tačiau istoriografijoje apsiribojama teiginiu, kad Europoje bažnytinės struktūros kaip tokios buvo visuomenės katalizatorius. Bet ar katalizatorius yra pati organizacinė struktūra, ar vis dėlto tai, ko įgyvendinimas reikalauja tokios, o ne kitokios struktūros? Bažnytinės struktūros buvo Bažnyčios giluminio pagrindo - krikščioniškosios doktrinos - objektyvacija. O ši doktrina pagrįsta asmens laisvės (apsisprendimo laisvės) samprata. Asmens išlaisvinimas iniciatyvai, savarankiškam veikimui ir buvo sėkmės laidas socialinių struktūrų, kurios buvo organizuotos šios koncepcijos pagrindu. Gal todėl pagrįstai prof. E. Gudavičius Vakarų civilizaciją, kurios cementas buvo Bažnyčia, turėjusi politinį statusą, pavadino "bendro tikėjimo šalių bendrija"?¹²

Tačiau jau pati Vakarų kultūros idėjų istorija atskleidžia kažkada įvykusį socialinės tikrovės dviejų lygmenų atskyrimą, t. y. vienos tikrovės suardymą. Socialinė metafizika buvo prilyginta idėjoms, kurios suprantamos kaip proto esiniai, universalijos, konstruktai, skirtingi nuo jutiminės tikrovės. Tuo atveju istorija yra prilyginama idėjų istorijai, atskiriant būtį nuo tapsmo patirties ir patikint ją grynajai intelekto veiklai. Kitos teorijos, apribodamos visuomenės būtį tik socialine fizika, socialinį gyvenimą mato kaip atsitiktinių veiksmų, stimulų-reakcijų išdavą, vadinasi, nepripažįstant žmogaus individo tikslinga ir sąmoninga būtybe. Tuomet istorija paverčiama istoriografija, fizinio pasaulio faktų aprašu, net nereflektuojant, kurie iš jų pasirenkami kaip svarbiausi.

Atrodo, pirmas žingsnis aiškus: reikia abu socialinės tikrovės lygmenis jungti, t. y. nagrinėti kartu. Bet tai įmanoma padaryti tik tada, jei socialiniu subjektu pripažįstame asmenį kaip laisvą valią turintį individą. Tačiau pats pasirinkimo, atsakomybės priėmimo aktas nėra sociologijos objektas. Palikime tai egzistencinei filosofijai. Sociologija, susidurdama su socialiniu faktu kaip pasirinkimo rezultatu, gali klausti "Kodėl?"¹³ Kodėl taip įvyko, kodėl tokios pasekmės, kodėl buvo toks pasirinkimas? Ji, pavyzdžiui, gali atskleisti, kad būta tam tikrų konkretų rezultatą sąlygojusių pasirinkimo vaizdinių. Tada ji gali klausti "Kokie tai buvo vaizdiniai, ir kaip jie susiformavo?" Vadinasi, sociologija turėtų analizuoti vaizdinių turinį ir jo pasirinkimą sąlygojusią patirtį - tam tikrus elgesio šablonus ir juos formavusias ar palaikiusias struktūras, kaip sąlygas tiems vaizdiniams ir elgesio šablonams tarpti, bet ne de-terminantus. Nes mus determinuoja (nulemia) mūsų prigimtis, o socialinės aplinkybės ir patirtys mus tiktai sąlygoja. Sociologinis determinizmas atsiranda tada, kai