| kai, nelinkę į mokslus, laikė liaudį barbarišką. Todėl net Žygimantų laikais dalis žemaičių buvo pagonys ir Radvilos kalvinais juos padarė. Moralinė ir fizinė šalies buitis buvo vargana, nes lietuvos bajorai nepritarė mokslų plitimui, prekybai ir amatams... Ilga eilė yra lietuvių karžygių, bet labai trumpa išsimokslinusių ir mokslą mylinčių, šen ir ten galime pastebėti didikų, net XVI a., susigaudančių moksluose (vėlesniais laikais jų nepastebime), bet liaudies masė ir vidutinė klasė buvo pasinėrusi į šiurkščią barbarystę. Liaudies būklė vis blogėjo, miestai smuko, politinė egzistencija susvyravo, o kai ponaičiai, kolegijose pasimokę, pradėjo iš jų išeiti vienas už kitą kvailesni, tai ar begalėjo kraštas politiškai egzistuoti? Mados, baliai, linksmybės, moterys, romanai daugiau juos domino negu geras vaikų auklėjimas, jų ruošimas ateities veiklai"7.
Ir kituose savo laiškuose I. Onacevičius taip pat rodė didžiausią dėmesį Lietuvos istorijai. Būdamas Karaliaučiuje dar 1827 m. rugpjūčio 11d. jis M. Balinskiui rašė: "Du šimtai penkiasdešimt metų praėjo nuo Lietuvos universiteto įkūrimo, o nė vienas iš jo mokinių, nors ir gausiai Lietuvos duona aprūpintas, neparodė didesnio noro pasidomėti jos praeitimi. Ta tema bibliotekai jokių knygų nenupirkta, ir, atrodo, niekam nė į galvą neatėjo pasidomėti, koks buvo krašto, mokyklų ir jame gyvenančių žmonių likimas. Kai Septynpilio vyras stūmė į rytus Lietuvos sienas ir mūzoms paruošė tinkamas patalpas, Lenčicos bajoras tuo pat metu spausdino savo Kroniką Karaliaučiuje, kuri ne per daug vykusiai poetine-prozine forma parodė lietuviams, kas buvo jų protėviai, 80 metų praslinkus, nepatriotiškiausio ordino narys gryna Tacito lotynų kalba parodė Lietuvą civilizuotam pasauliui. Prieš šimtą metų Mykolas Lietuvis keletą puslapių Bazelyje apie Lietuvą išspausdino. Nuo to laiko gūdi tyla Lietuvos istorijos horizonte. Parazitai tukinosi pilvus, palikę kandims ir žiurkėms graužti mokslo lobius. Lietuviai dažniau lankydavosi smuklėje negu bibliotekoje; jų rankos buvo įgudusios laikyti vitrum gloriosum (taurelę), o ne knygą, o šio pasaulio išmintį jie bedievybe praminė"8.
Abejingumas Lietuvos istorijai, matyti, skaudino I. Onacevičių, nes apie tai jis užsimindavo beveik kiekviename laiške ir T. Narbutui. 1896 m. kovo 19 d. I. Onacevičius rašė: "Mažai yra Žemės rutulyje kraštų, panašių į Lietuvą, kur žmonės tokie abejingi ir taip nesirūpina savo krašto reikalais. Paparasčiausias žydelis daugiau domisi savo tauta nei lietuviai. Kortos, romanai, garderobai - tokios yra jų dorybės. Viešpatauja tuščias pasididžiavimas senoliais, o protėvių istorijai paprasčiausiai atsuko nugarą. Per 400 metų nė vienas lietuvis, išskyrus Kojelavičių, Mykolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeitimi. Iki šiolei apie Abisiniją, arabus, mongolus ir samojedus daugiau darbų parašyta nei apie |
dizainas ir programavimas giriaus