Tampa akivaizdu, kad tokie maldos namai, o kartu ir stačiatikių bendruomenė yra pavaldi katalikų vyskupui, o ne stačiatikių metropolitui, taigi stačiatikiai tarsi praranda Florencijos unijoje jiems paliktą atskirą bažnyčią bei autonomiją. Ši institucine prasme radikali bažnytinės unijos versija lyg ir prašosi interpretuojama labiausiai katalikus ir stačiatikius skyrusio antrojo krikšto klausimo kontekste. Deja, šaltinis tiesiogiai į šį klausimą neatsako, palikdamas erdvę kelioms galimoms versijoms – antrojo krikšto nereikalaujama nei iš stačiatikių dvasininkų, nei iš paprastų tikinčiųjų arba priešingai – reikalaujama tiek iš vienų, tiek iš kitų. Vis dėlto tam tikra priešstata, išryškėjusi traktuojant dvasininkus ir paprastus tikinčiuosius, gal ir leistų spėti, kad būtent dvasininkai kunigystės šventimus galėjo įgyti tik priėmę antrąjį krikštą, o paprastiems tikintiesiems, norint parodyti „paklusnumą“ Katalikų bažnyčiai, užteko atgailos sakramento.

Tačiau jei minėta Jono Sapiegos dviejų konfesinių bendruomenių bažnyčia lieka pavaldi Vilniaus vyskupui, tai aišku, kad jam yra pavaldūs ir stačiatikių dvasininkai, dėl to stačiatikiai tarsi praranda autonomiją, o kartu ir atskirą cerkvę. Vargu ar tokia padėtis galėjo tenkinti LDK stačiatikius, o juo labiau patį metropolitą Bulgarinovičių.

Šios priežastys aiškiai vertė Bulgarinovičių ieškoti kitokios unijos: 1500 m. rugpjūčio 20 d. laiške popiežiui (panašaus į kažkada Misaelio rašytą laišką turinio) jis išreiškė pasiryžimą įvykdyti bažnytinę uniją pagal Florencijos unijos nuostatas ir, kas svarbiausia, prašė leidimo statyti naujas mūrines graikų apeigų cerkves, taip pat neversti iš naujo krikštyti priimančiųjų bažnytinę uniją36. Šie Bulgarinovičiaus prašymai rodo, kad Sapiegos modelis jam buvo nepriimtinas. Metropolitas siekė griežtai laikytis Florencijos unijos susitarimų – pripažino popiežiaus viršenybę, tačiau reikalavo atskiros cerkvės ir uždrausti antrąjį krikštą. Kaip žinoma, ši nuostata katalikų dvasininkų buvo akivaizdžiai pažeidžiama, kaip ir tai, kad buvo kuriami bendri maldos namai.

Taigi kokios bažnytinės unijos programos atspindys yra Supraslis?

Iš pirmo žvilgsnio Supraslyje matomas Jono Sapiegos pėdsakas – tai XV–XVI a. sandūroje Supraslio vienuolynui dovanota sidabrinė auksuota gotikinė taurė su „Lis“ herbu, rodanti priklausomybę Sapiegoms. Kita vertus, spėjama, kad šią taurę dovanojo metropolitas Bulgarinovičius37. Tiesa, istoriografijoje pažymima, kad jis buvo artimas Jono Sapiegos giminaitis38. Šios relikvijos lyg ir rodytų asmeninį Jono Sapiegos ryšį su Suprasliu. Tačiau bažnytinės unijos projekto ar programos realizavimo prasme svaresni argumentai yra metropolito Bulgarinovičiaus pusėje.

Visų pirma jau anksčiausia Supraslio šv. Jono Evangelisto vienuolyno fundacija39  rodo, kad

---

36 Theiner A. Vetera Monumenta Poloniae et Lituaniae, 2, Nr. 296, p. 267–268. Plg. Fijalek J., Kutrzeba S. Kopiarz rzymski Erazma Ciołka z początku wieku XVI-go // Archiwum komisiji historycznej, ser. II, s. 77; Ģąźąščé. Čńņīšč˙ šóńńźīé öåšźāč, 9, c. 101–102.

 37 J. Bulgarinovičius ir daugiau relikvijų yra dovanojęs Supraslio vienuolynui – tai iki mūsų dienų išlikęs gotikinis relikvijorius, primenantis miniatiūrinę Supraslio cerkvę. Apie tai Maroszek J. Dziedzictwo unii kościelnej…, s. 10.

Jau šių gotikinių vertybių dovanojimo aplinkybės akivaizdžiai liudija šio fundatoriaus sąsajas su Vakarų lotyniškąja kultūra, o kartu ir Supraslio cerkvės atsivėrimą lotyniškajai kultūrai ir atspindi to laikotarpio idėjinius procesus. Relikvijorius šiuo metu yra saugomas Rusijoje, valstybiniame istorijos Maskvos kremliaus muziejuje. Apie ekspoziciją žr. Šīģąķåķźī A. Ģīńźīāńźčé Źšåģėś, Ļąņšč˙šųå Ļąėąņū. Ģīńźāą, 1994, ń. 17.

 38 Ģąźąščé. Čńņīšč˙ šóńńźīé öåšźāč, ņ. 9, ń. 100–102; Maroszek J. Dziedzictwo unii kościelnej…, s. 10.

 39 Supraslio kronikoje rašoma, kad Šv. Jono Evangelisto vienuolynas 1498 m. buvo pirmiausia pastatytas Gorodoke. Iš šaltinio aiškėja, kad čia būta Chodkevičių rezidencijos, nes dvaro triukšmas ir apskritai pasaulietinis gyvenimas trukdė vienuolyno rimtį. Matyt, dėl šių priežasčių ta vieta vienuoliams nepatiko, todėl, praėjus dvejiems metams, jie kreipėsi į ktitorių Aleksandrą Chodkevičių, kad šis juos perkeltų į ramesnę vietą. Po dvejų