KKSS keletą metų atkakliai priešinosi ir vaidino, kad nuo 1934 m. KKR paskelbta diskvalifikacija jai neturėjo jokios įtakos. Nuo 1934 m. trunkantis „štilis“ Klaipėdos vokiečių sporte erzino daugelį pajėgių sportininkų. Kai kurie jų manė, kad užtenka tuščiai leisti laiką, geriau priimti KKR iškeltas sąlygas ir grįžti į „didįjį sportą“. 1937 m. sportininkai vokiečiai patys ėmė rodyti nepasitenkinimą KKSS veikla. Kai kurie iš jų, matydami, kad sportininkai lietuviai daro didelę pažangą, o jie dėl diskvalifikacijos praranda buvusią formą, pradėjo pereiti į lietuvių sporto draugijas⁶⁶. 1937 m. liepos 1 d. KKSA pirmininkas A. Rimdžius pranešime džiaugėsi, kad „vokiečiai futbolininkai jau norėtų dalyvauti kitų metų (1938 m.) pirmenybėse, o iš vokiečių sporto klubo „Freya“ apie 10 sportininkų yra perėję į lietuviškus sporto klubus. Jaučiamas pakrikimas ir kitų vokiečių sportininkų tarpe“⁶⁷. Šis pavienių sportininkų siekis užsiimti sportu, o ne politikavimu labai pradžiugino KKR. Atrodė, kad pasirinkta taktika, siekiant priversti KKSS laikytis tvarkos, buvo teisinga.

Tačiau KKSS ir „Žaidimų klubo“ vadovybei buvo nė motais sportininkų interesai. Jiems svarbiausias uždavinys buvo ir liko kova su KKR. Tokį vokiečių sporto vadų veiklos tikslą buvus įrodo atvejis, kai 1938 m. vokiečių bokso klubas „Sportklub 1938“, į kurį perėjo visi buvusios Sunkiosios atletikos sąjungos (Verein fuer Schweratletik) nariai, bandė be KKSS žinios tiesiogiai registruotis KKR. Tokį boksininkų sprendimą sveikino KKSA, kuri 1938 m. vasario 24 d. rašte KKR prašė patvirtinti „1938 metų bokso klubo“ įstatus ir pirmininku – Plaušinaitį (Pleuschineit). Vokiečių sporto vadai sunerimo, kad ateityje sportininkai gali registruotis KKR be KKSS vadovybės žinios, todėl pagrasino naujai įsikūrusio bokso klubo valdybai. Pabūgę autoritetingų KKSS vadų nemalonės ir „išdavikų“ vardo, boksininkai vėl grįžo į senuosius klubus, o naujai įsteigtą klubą likvidavo⁶⁸.

KKSS vėl šventė pergalę prieš KKR. Tačiau šis drąsus boksininkų siekis dėl didžiojo sporto paklusti KKR privertė KKSS apmąstyti tolesnį veiksmų planą. 1938 m. vasario 11 d. KKSS kreipėsi į KKR, norėdama gauti patikinimą, jog KKSS liks vokiečių sporto klubams vadovaujantis organas. KKR į tai atsakė, kad KKSS pirma turi įsiregistruoti KKR registre. KKR nutarė nedaryti jokių nuolaidų KKSS, nes „bus prasilenkta su KKR įstatais ir pažeistas valstybės prestižas“. KKSA taip pat skatino KKR nedaryti vokiečiams jokių nuolaidų. KKSA vadovas A. Rimdžius pareiškė: „(...) politinės naudos tai neduos, nes ir dabar KKSS sporto klubai laisvai užsiima sportu, vokiškas jaunimas rengia ekscesus, o įstojus į KKR prasidės nuolatiniai išvykimai į Vokietiją ir Vokietijos sportininkų kvietimas, nebus motyvų tam trukdyti, susilpnės „Santaros“ skyriai krašte, be to, KKR turės skirti pašalpas visiems po lygiai.“⁶⁹  Šie KKSA pirmininko žodžiai rodo,

___

⁶⁵ 1938 m. birželio 23 d. KKR referento p. Latvėno raštas apie susitarimą su „Sportbundu“ // LCVA, f. 933, ap. 1, b. 374, l. 21.

⁶⁶ Ten pat, l. 158.

⁶⁷ 1937 m. liepos 1 d. KKSA pirmininko A. Rimdžiaus slaptas pranešimas KKR direktoriui // LCVA, f. 933,
ap. 1, b. 374, l. 134.

⁶⁸ 1938 m. vasario 24 d. KKSA pirmininko A. Rimdžiaus raštas Kūno kultūros rūmams // LCVA, f. 933,
ap. 1, b. 823, l. 30.

⁶⁹ 1938 m. rugpjūčio 16 d. KKSA raštas Kūno kultūros rūmams // LCVA, f. 933, ap. 1, b. 374, l. 9.