Knygos įvade teigiama, kad „šiuo darbu siekiama nustatyti pagrindinius XIII a. vidurio – XIV a. Kernavės miesto bendruomenės raidos etapus – atsiradimas, klestėjimas, žlugimas, įvardinti jų priežastis. Bandoma apibrėžti bendruomenės dydį, struktūrinį modelį ir individo vietą jame. Analizuojama individų lyties ir amžiaus reikšmė apibrėžiant jų statusą bendruomenėje. Nagrinėjama miesto bendruomenės genezė, taigi ir galima etninė ir konfesinė sudėtis. Vienas iš svarbesnių uždavinių – išsiaiškinti miestiečių bendruomenės skirtingumus Lietuvos kaimo bendruomenės kontekste. Svarbu atsakyti į klausimą, ar miesto bendruomenės modelis buvo adekvatus kitiems to meto platesnio regiono miestams, kokios buvo jos narių kultūrinės orientacijos kryptys“ (p. 8). Šiuos uždavinius, bent jau kol kas, galima spręsti tik Kernavės kontekste. Nors, kaip minėta, kasinėjimai vyko daugelyje Lietuvos senamiesčių, bet net ir Vilniuje, išskyrus Žemutinės pilies rūmų teritoriją, jie buvo gana fragmentiški. Kernavės archeologinė situacija unikali dar ir tuo, kad vietovė nuo pat XIV a. pabaigos buvo apleista ir, kitaip nei kituose miestuose, kur naujos statybos ir miesto plėtra keitė vaizdą, čia užsikonservavę kultūriniai sluoksniai tebelaukia archeologų. Rašytiniai šaltiniai apie pirmuosius Lietuvos miestus – itin skurdūs ir fragmentiški. Tačiau tyrinėdami senuosius miestus, kaip minėta, parodoksalu, bet nežinome, nei kur, nei kaip buvo laidojami miestiečiai senajame dar pagoniškame Vilniuje, Trakuose, Kaune. Žinome, kad jau tuo metu augantys Lietuvos miestai buvo polietninai, t. y. juose gyveno ne tik pagonys lietuviai, bet ir stačiatikiai, katalikai ir kitų religijų žmonės. Vilniuje ir Kaune susiformavo ištisi vokiečių kvartalai, Vilniuje išaugo vadinamasis „rusų miestas“, savo tautų ir religijų įvairove garsėjo Trakai. Viduramžių miestiečių kapinynų neištirtumas – nemaža spraga, kuri ypač akivaizdi, bandant atkurti XIII–XIV a. paleodemografiją, gyventojų aprangą ir pan. dalykus. Lietuvoje iki šiol kasinėta apie 240 kapinynų, kuriuose atidengta per 9400 kapų, surasta daugybė tūkstančių radinių, o XIV a. pab. – XVII a. pr. laidojimo paminklų kasinėjimai dar tebelaukia išsamesnių studijų. Galima teigti, kad ikišiolinės XIII–XIV a. lietuviškų drabužių rekonstrukcijos tėra mirusių kaimiečių aprangos atkūrimas. G. Vėlius pats 1993 m. surado ir tyrinėjo Kernavės kapinyną, „kol kas vienintelį paminklą, suteikusį daugiau žinių apie viduramžių miesto bendruomenę“. Šio darbo rezultatas – sėkmingai apginta daktaro disertacija ir jos pagrindu parengta monografija.

Kernavės archeologinės vietovės unikalumas reikalavo knygoje pirmiausia aptarti „istorinį kontekstą“, t. y. istorines aplinkybes, kuriomis formavosi Lietuvos valstybė, kūrėsi pirmieji miestai. Kernavės iškilimą autorius sieja su Rytų Lietuvos XII–XIII a. pabudimu ar pažadinimu iš „letargo“. Keičiasi laidojimo būdas, išauga galingi piliakalniai ar net jų kompleksai, „kardinaliai pasikeičia materiali kultūra“ (p. 10). Šias „sprogimo“ priežastis G. Vėlius sieja su „geopolitinėmis krašto padėties permainomis“