Lietuviškoji Jogailos titulatūra Lenkijos karaliaus titule

Krėvos sutartis ir Jogailos karūnacija 1386 metų kovo 4 dieną pastarojo titulatūrai suteikia dvinarį pavidalą – Lenkijos karalius ir aukščiausias Lietuvos valdovas bei Rusijos paveldėtojas. Lietuvos valdovo titulas Jogailos, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos monarcho titulatūroje įgavo būtent tokią “aukščiausiojo valdovo” formą, kuri nesikeitė visą jo valdymo laikotarpį. Taigi Jogailos, kaip Lietuvos valdovo titulas, yra apibrėžiamas būtent tokiu pavidalu, kokį mes jau sutikome Algirdo titule – supremus princeps.²⁵ Kitaip sakant, europine samprata Lietuvos valdovo titulas čia buvo pripažintas būtent toks.

Jogailos titulas Lietuvos požiūriu varijuoja – vienur jis save vadina Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos karaliumi (Wladislaus dei gratia rex Poloniae, Lithuaniae, Russiae etc),²⁶ kitur Lenkijos, Lietuvos, Rusijos karaliumi ir kitų žemių valdovu (Wladislaw z Božyey milosti korol polski, i litowskij i ruskij i innych žeme hospodar).²⁷ Tokia pati formulė pasitaiko ir sritinių kunigaikščių rusiškose priesaikose.²⁸ J. Adamus, šiuos pasitaikančius “Lietuvos karaliaus” paminėjimus, aiškina kaip priešunijiniu laikotarpiu Jogailos naudoto grosir koning reliktą.²⁹ Šiuo atžvilgiu būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, tokio pobūdžio dokumentų, kuriuose Jogaila tituluojasi Lietuvos karaliumi yra labai nedaug. Dar mažiau sudaro Jogailos kanceliarijoje rašyti dokumentai. Visi jie, išskyrus vieną, rašyti rusiškai, o ne lotyniškai, t.y. šie dokumentai buvo skirti vietiniam naudojimui, o tai leidžia teigti, jog juose vartojama Jogailos titulatūra nėra “visai oficiali”.³⁰ Visi šie dokumentai rašyti 1386-1389 metų laikotarpiu – pirmaisiais pounijiniais metais. Daug gausesni yra to paties laikotarpio Jogailos lotyniškieji aktai, turintys titulatūrą – Vladislovas iš Dievo malonės Lenkijos karalius, Lietuvos aukščiausias valdovas ir Rusijos paveldėtojas (Wladislaus dei gracia rex Polonie Litwanie princeps supremus et heres Russie etc).³¹

²⁵ Teki Naruszewicza. – IV. 307. – Nr. 1. – K. 1. J. Adamus šio titulo autentiškumu abejoja. Jis naudojasi leidiniu, kuriame šis dokumentas yra spausdintas iš 1430 m. transumpto – Kodex Dyplomatyczny Ksęstwa Mazowieckeigo obejmujący bulle papieźów, przywileje królów polskich I książąt mazowieckich, tudzież nadania tak korporacyj jako I osob przywatnych. – Warszawa, 1863 (toliau – Kodex Dyplomatyczny księstwa Mazowieckiego). – Nr. 80. – P. 72-74. Tuo tarpu jau E. Gudavičius savo straipsnyje (Krėvos sutarties tikslai. – P. 69) pastebėjo, kad originali šio titulo formuluotė yra skelbta leidinyje Skarbiec diplomatów papiezkich, cesarskich, krolewskich, książęcych; Uchwałnarodowych, postanowień różnych władz i urzędów posługujących do krytycznego wyjaśnenia dziejów Litwy, Rusi Litewskiej i ościennych im krajów. Zebrał i w treści opisał I. Danilowicz. – Wilno, 1860 (toliau – Skarbiec diplomatów). – T. 1. – P. 198-199.

²⁶ Ce XV. – T. 1. – Nr. 4. – P. 5-6. Originalas saugomas Čartoryskių Bibliotekoje Krokuvoje (toliau – ČB). – Perg. Nr. 196.

²⁷ Ce XV. – T. 1. – Nr. 9. – P. 9-10; Kodex Dyplomatyczny katedry czyli diocesii Vilenksiej. Wydali J. Fijałek i Wł. Semkowicz. – Kraków, 1948 (toliau – KDKV). – T. 1 (1387 – 1507). – Nr. 15. – P. 29. Šio dokumento originalo nėra, išlikęs tik lenkiškas vertimas.

²⁸ Ce XV. – T. 1. – Nr. 7, 11. – P. 7-8, 12.

²⁹ A d a m u s J. O tytule panującego. – P. 319-320.

³⁰ Lucko vietininko priesaika Jogailai, rašyta rusiškai, ir Zaslavlio kunigaikščio priesaika lotyniškai turi skirtingas karaliaus titulatūras – welikomu korolju polskomu litowskomu dediczu i ruskomu i innych mnohich zeml hospodarem antroji Serenissimi principi ac domini Wladislai eadem gracia tutoris et domini regni Polonie supremique duces Litwanie ac Russie veri heredes – AUPL. – Nr. 15. – P. 12; CEV. – Nr. 24. – P. 8-9. Yra ir lotyniškoji formuluotė su “Lietuvos karaliaus” paminėjimu – Domino Wladislao regi Polonie Litwanie et domino nostro gratioso – Kodex Dyplomatyczny Wielkoposki. – T. 3. – Nr. 1846. – P. 575.

³¹ Kodex Dyplomatyczny Malopolski. – T. 4. – Nr. 970, 972, 988, 995, 999, 1003. – P. 2-3, 4-5, 16-17, 25-26, 27-28; Kodex Dyplomatyczny Wielkopolski. – T. 3. – Nr. 1847, 1849, 1850, 1853, 1875, 1876, 1878, 1881. – P. 576, 577-578, 578-579, 581, 601-602, 602-603, 604-605, 606-607; Kodex dyplomatyczny katedry Krakowksiej Sw. Wacława. – Kraków, 1883 (toliau – KDKK). – T. 2. – Nr. 331, 335, 343, 344, 347, 348. – P. 109, 114, 121-122, 123-124, 125-126, 127-128, etc.