| preciziškumu interpretuojant istoriją. Štai ir per Molotovo–Ribbentropo pakto sureikšminimo kulminaciją – Baltijos kelią slaptųjų susitarimų ir Lietuvos inkorporacijos neteisėtumas bei negaliojimas buvo pabrėžiami atskirai38. Tai matyti net minėtose LSSR AS komisijos išvadose, kur, konstatavus SSRS veiksmus Lietuvos atžvilgiu kaip susitarimų su Vokietija realizaciją, toliau išdėstoma įvykių chronologiją iki 1940 m. rugpjūčio, ir čia tarsi išlieka dvi istorijos – iki birželio 14-osios ultimatumo ir po jo, ir tai, kas po jo, atskleisti ir įvertinti komisijai, regis, buvo akivaizdžiai svarbiau.
Baltijos kelias buvo fundamentalus įvykis daugeliu prasmių: po jo daugumai Lietuvos žmonių tapo aišku, kad Nepriklausoma Lietuva egzistuoja ir toliau, ir ne tik popieriaus paraštėje, kaip didžiųjų valstybių nepripažinimo politikos pasekmė ar prarastos laisvės pėdsakas laisvojoje Vakarų tremtyje, bet ji dar gyva čia ir dabar – pamažu auga, tvirtėja, ir netruks ateiti laikas pilnu pavidalu jai pasirodyti dienos šviesoje ir pareikšti savo teises į visateisį egzistavimą. Vyko aiškus atribojimas tiek politinėje aktyviųjų veikėjų, tiek kasdienėje sąmonėje tarp to, kas yra „mūsų“, o kas – „jų“. Paktą su visais slaptaisiais protokolais – juolab kad jis buvo iš pradžių neteisėtas ir negalėjo niekuo įpareigoti trečiųjų šalių, taigi ir Lietuvos – pamažu imta suprasti kaip „jų“: jie, sovietai, jį turi denonsuoti, pasmerkti, tačiau tai dabar jau viso labo tik bevertis popierėlis. O „mus“, Lietuvą, iš tiesų palietė ne popierėlis, o „jų“ neteisėti ir nusikalstami veiksmai „mus“ okupuojant ir „prijungiant“, – remiantis ne tiek popierėliais, kiek išgalvotais priekaištais ir surežisuotais scenarijais. Tai anuliuoti, pasmerkti ar kitaip nuo to atsiriboti yra ne tik jų, bet pirmiausia mūsų reikalas.
O po Baltijos kelio, ypač Maskvos reakcijos į jį, tapo aišku, kad būtent šito SSRS vadovai daryti nesiruošia: „savanoriško prisijungimo“ ir „neteisėto atsiskyrimo“ lozungai 1989 m. rudenį tapo „istoriniais“ bendravimo su Baltijos respublikomis pagrindais – tai darsyk patvirtino Gorbačiovo vizitas Lietuvoje 1990 m. sausį, kai jis pasiūlė „teisėto atsiskyrimo“ kelią. Lietuvos kelias tuomet jau tikrai buvo kitas – nieko nesitikint išgauti nuolaidžiavimais ir kompromisais (kaip LKP, o ir LSSR AS, susiejusi savo aneksijos pasmerkimą su SSRS LDS nutarimu dėl protokolų ir pasiūliusi SSRS derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo), kaip ir nesitikint atgauti radikaliais reikalavimais ar paskirais badavimais (kaip LLL, pirmiausia reikalavusi okupacinės kariuomenės išvedimo), – o atsiimti, išsikovoti patiems, atkurti Nepriklausomybę ir savo valstybę. Šituo keliu pasuko Sąjūdis, laimėjęs rinkimus į pirmąją laisvai rinktą AT, paskelbusią Nepriklausomybę ir po pusantrų metų ją įtvirtinusią. Tame kelyje Molotovo–Ribbentropo pakto nebeprisireikė net kaip negatyvaus pagrindo:
[LR AT skelbia, kad] yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra Nepriklausoma valstybė.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios...39
_____________________________________________________
37 Žr.: Baltijos kraštų kelias, p. 237.
38 Plg. LS ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų parengtą bendrą kreipimąsi, cituojamą Senn A. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. Iš anglų k. vertė Marijus Žiedas. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 62–63. |
dizainas ir programavimas giriaus