MOKSLINIS GYVENIMAS

DĖL JUBILIEJINĖJE PARODOJE IŠDĖSTYTŲ MANO DARBŲ*

Jei kas nors norėtų su jais susipažinti, reikėtų nemažai laiko ir ne visuomet pavyktų suprasti tų darbų prasmę. Žvelgdamas iš 50 metų savo kūrybinio darbo perspektyvos, norėčiau pabrėžti kai kuriuos momentus, priartinusius mane prie ano meto mokslo pasiekimų ir prioritetų.

Pirma, dešimt metų darbo atiduota disertacijai ir monografijai „Baudžiavos irimas Lietuvoje“, 1972 m. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Lietuvoje vyko ūkinis pakilimas, kurio nereikia pervertinti, bet negalima ir jo nematyti. Jį lydėjo švietimo epochos idėjos ir politinė tragedija – Respublikos žlugimas.

Iš to savo darbo išskirčiau dalį, pavadintą „Laisvieji žmonės“. Kas jie tokie? Caro valdininkai dar XIX a. pradžioje, o vėliau jais sekę kai kurie istorikai vadino juos išeiviais iš Austrijos ir Prūsijos, apsigyvenusiais Žemaitijoje. Kiti istorikai vadino laisvuosius žmones bajorais, kurie neturėjo baudžiauninkų. Dar kiti – valstiečiais činšininkais, mat pas mus baudžiava buvo tapatinama su lažine sistema. Buvo ir tokių istorikų, kurie teigė, kad tai dirbtinis dalykas, atsiradęs kovojant tarpusavyje caro valdžiai ir vietos bajorams.

Pavietų teismų knygose man pavyko surasti kategoriją žmonių, kurie vadinami „išeiviais“ (lenk. pachźy), „laisvais“ (lenk. człoviek wolny), „ateiviais“ (lenk. zachorzy). Tokie žmonės turėjo savo buvusio pono raštą, įrašytą į teismo knygą, paleidžiantį juos į laisvę. Išeivis žmogus neturėjo savo (pabraukta aut.), jis galėjo išeiti pas kitą poną arba į magdeburginį miestą. Laisvę buvę baudžiauninkai gaudavo už gerą tarnybą arba išsipirkdavo už pinigus. Kai kurie ponai, kaip S. Bžostovskis, K. Nagurskis, I. Karpis, atleido į laisvę be išpirkų visus savo dvarų valstiečius.

Visa žemė buvo valdovo arba kilmingųjų luomo išimtinė nuosavybė. Išeiviai nuomojo žemę paprastai trejiems metams pagal nuomos sutartis, vadinamas kontraktais. Išėjimo teisė jiems buvo garantuota po trejų metų vadinamuoju kvitu. Tas dokumentas skelbė, kad išeivis neliko skolingas ponui. Yra duomenų, kad laisvieji žmonės turėjo kvitų už šimtą ir daugiau metų ir gautų iš daugelio ponų. Laisvę žmonės brangino. Bet buvo atvejų (jų turiu apie 80), kai laisvasis grįždavo į baudžiavą. Laisvieji rašė pasidavimo baudžiavon aktus. juose atsispindi baudžiavos realijos: pasirinktas ponas galės jį mušti, plakti, net nužudyti. Tokie aktai buvo padiktuoti stichinių nelaimių, bado ir skurdo. Likęs be pono globos laisvasis nebegalėjo gyventi.

Pirmasis gyventojų surašymas Lietuvoje įvyko 1795–1796 m. Žemaičių bajorai užrašė pagal parapijas apie pusę gyventojų laisvais. Jų skai-

__|_