Šiuos S. Smolkos teiginius siekė nuneigti Antoni Prochaska². Jis teigė, kad Jogaila iš karto supratęs Ordino ir Vakarų jėgą, reprezentuojančią katalikų tikėjimą, todėl iš karto orientavosi į Vakarus.

A. Prochaska padėjo mokslinių tyrinėjimų pamatus savo publikacijomis ir studijomis apie Jogailos ir Vytauto epochą³.

A. Prochaskos pozicija unijos klausimu išdėstyta įvairiais aspektais. Ją apibendrinti būtų galima taip: unijos idėja nepriklauso Jogailai, nes jis tebuvęs tos idėjos vykdytojas, netgi idealus vykdytojas. Unijos kūrėjų reikia ieškoti Krokuvoje, Kazimiero Didžiojo universitete. Ją pagimdė lenkų ir lietuvių antagonizmas dėl raudonosios Rusios ir platūs horizontai, atsivėrę lenkams į Rytus⁴. Unijos idėja gimusi Krokuvoje kaip Lietuvos aneksijos planas. Vėliau dėl lenkų, Krokuvos humanistų, įtakos tas planas buvo pakeistas į „broliškų tautų sąjungą“, suteikiant jai civilizacijos į Rytus nešimo simbolį. Unija Lietuvai buvo „jos likimas, gyvybinė jėga, jos galia“. Unija buvusi Lenkijos kultūrinė misija. Lietuviai, „laukiniai pagonys“ (dziez pagańska), neturėję savarankiškos kultūros. Lietuvių pagonybė buvusi „Europos anachronizmas“. Unijos programa buvo įvairi: ginti Lietuvą nuo priešų, naikinti lietuvių primityvumą ir barbariškumą, pertvarkyti kraštą lenkų teisės ir administracijos pavyzdžiu, platinti krikščionybę. Tai ir sudarė unijos gyvybiškumą, bet tam reikėjo nepaprasto lenkų jėgų įtempimo. Lenkai vadovavosi vien humaniškais tikslais. Jiems buvo svetimas politinis egoizmas, todėl Lietuva turėjusi tik sveikinti uniją.

Apibūdindamas du lietuvius – Jogailą ir Vytautą, A. Prochaska pirmenybę atidavė Jogailai. Tik Jogaila, anot jo, pastebėjęs Apvaizdos valią. Jogaila buvęs didis ir J. Dlugošas buvęs neteisus, kad jį vadinęs riboto proto karaliumi. Jogaila, pripažino autorius, buvo mažesnio „talento ir genialumo“ negu Vytautas, bet „didesnis širdies gerumu ir giliu tikėjimu“. Vytauto politika nebuvusi tapati Jogailos politikai. Jis nebuvęs vien Jogailos įrankis. Vytautas vykdęs savarankišką politiką. Jis buvęs kryžiuočių ir imperijos mokinys, o jie pašnibždėjo jam į ausį apie Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos. Vytautas nemėgęs unijos ir buvęs jos priešas. Tuo tarpu Jogaila, atvirkščiai, siekęs nenutraukiamo lenkų ir lietuvių tautų ryšio. Vytautas apibūdinamas tokiais žodžiais: „Rytai ir Vakarai – du pasauliai ir du požiūriai į jį nuolat kovoja ir būtent čia reikia ieškoti rakto įspėjant mįslę, kodėl jis kenkė Lenkijai, siekiančiai Ordino pražūties, ir stojo prieš uniją. Netgi gyvenimo pabaigoje sutiko būti Zigmanto įrankiu prieš uniją, apie kurią jis kalbėjęs, kad ji išgelbėjo Lietuvą nuo kryžiuočių. Toks yra skirtumas tarp Jogailos idėjos ir jos nemėgusio Vytauto“.

Detalizuodamas Vytauto ir Jogailos santykius, autorius teigė, kad karalius Jogaila 1392 m. pasirinko valdyti Lietuvą tvirtos rankos kunigaikštį Vytautą. Lietuvai jo reikėjo dėl kovos su Ordinu, totorių grėsmės ir kunigaikščių tarpusavio kovų. Tinkamesnio už Vytautą Jogaila negalėjo rasti. Todėl ir darė jis nuolaidas unijos programoje. Vytauto jėga glūdėjo ne Lietuvoje ir ne rusų žemėse, o Lenkijoje, o per ją ir Vakaruose. Turėdamas tokią atramą jis galėjo apginti Lietuvą. Jis, puikiai pasinaudojęs ta jėga, padarė daugiau, negu buvo galima. Bet jo ataką prieš uniją,