2) Nušalinti Arbeitsamtą nuo užverbuotų darbininkų atleidinėjimo (bet kuriais motyvais) be akcijos vykdymo organų sutikimo;

3) Užverbuotinų darbininkų sveikatos tikrinimą vykdyti pagal Tamstos patvirtintas Vyriausios Sveikatos Valdybos gaires, patikslinant jas smulkiu ligų sąrašu; jeigu Arbeitsamtas rastų reikalinga dar kartą atlikti medicinišką užverbuotų darbininkų patikrinimą centriniame surinkimo punkte, tatai turėtų būti atliekama (laikantis nustatyto ligų sąrašo) mano paskirtos gydytojų komisijos, dalyvaujant Arbeitsamto gydytojui.

Prašau Tamstą, Pone Pirmasai Generalini Tarėjau, padaryti šiais klausimais atitinkamų žygių ir apie jų išdavas pranešti man.“⁷²

Drastiškos žmonių gaudymo akcijos sukėlė didelį Lietuvos žmonių nepasitenkinimą ir baimę. Žmonėms masiškai bėgant iš miestų kilo ekonominis chaosas. Daug pramonės įmonių ir įstaigų dėl masinio darbuotojų slapstymosi nebegalėjo dirbti. Lietuvos generaliniai tarėjai su A. von Rentelnu susitarė, kad patys civilizuotai surinks 30 tūkst. darbininkų reichui. Darbininkų sąrašus sudaryti buvo numatyta iki rugsėjo 30 d. Buvo įsteigta Vyriausioji verbavimo komisija (pirmininkas A. Kupcikevičius, nariai Policijos departamento direktorius
V. Reivytis ir Vidaus reikalų vadybos Administracijos departamento direktorius P. Ališauskas). 30 tūkst. darbininkų buvo numatyta surinkti per mėnesį, tačiau iki 1943 m. lapkričio 11 d. jų nebuvo surinkta nė 1/10. Lietuvių savivaldos prašymu terminas buvo pratęstas iki 1944 m. sausio 31 d., tačiau iki tos dienos darbams reiche buvo surinkta tik 8,2 tūkst. žmonių⁷³.

Tokie menki šios akcijos rezultatai paaiškinami tuo, kad beveik visada žmonės iš anksto žinojo, kad bus gaudoma, ir pasislėpdavo. Paprastai žinių apie rengiamas gaudynes per patikimus asmenis dažniausiai paskleisdavo pati lietuvių policija, kuriai būdavo įsakoma tam tikrus asmenis sugauti. Vėliau vokiečiai ėmė nebepasitikėti lietuvių policija – antai vykdant minėtą „Sommer“ akciją, vokiečiams atvykus į kurią nors vietovę, lietuvių policija buvo nuginkluojama ir laikoma arešte. Kol vykdavo suplanuota akcija, visus telefonus išjungdavo – tuomet miesteliuose bei kaimuose ir prasidėdavo darbingo amžiaus vyrų ir moterų medžioklė. Tačiau net ir tada gaudytojams nepavykdavo pasiekti laukiamų rezultatų. Gyventojai buvo įpratę skubiai perdavinėti žinias apie kiekvieną įtartiną okupantų judėjimą, todėl atvykę gaudytojai dažniausiai miestelius ir kaimus rasdavo tuščius ar bent pustuščius – vienus senius, moteris su vaikais. Kiti būdavo išsislapstę miškuose ir kitur. Į miškus lįsti gaudytojai nelabai norėjo, nes iš ten kartais juos sutikdavo kulkosvaidžių serija. Taip nacius, pavyzdžiui, sutiko pagarsėję savo kovingumu Perlojos dzūkai, kai vokiečiai atvyko į šią vietovę⁷⁴.

1944 m. sausio 24 d. F. Sauckelis pareikalavo iš Lietuvos generalinės srities dar 100 tūkst. darbininkų Vokietijai, iš jų 50 tūkst. – jau vasario mėnesį. Jis planavo iš Lietuvos į Vokietiją išvežti 10 proc. gyventojų. Tačiau sužlugo ir šis, paskutinis vokiečių planas. Per trečiąją verbavimo akciją iš Vilniaus apygardos į Vokietiją buvo išgabenta 16 529 žmonės (iki 1944 m. gegužės 25 d.). Iš kitų Lietuvos vietovių iki 1944 m. kovo 14 d. buvo išvežta 8 tūkst. žmonių. Kauno ūkio komandos duomenimis, iki 1944 m.

 ___

 72 Vilniaus miesto burmistro 1943 m. lapkričio 2 d. raštas pirmajam generaliniam tarėjui // LCVA. F. R-1549, ap. 1, b. 13, l. 1.

 73 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 378–379.

 74 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 360–361.