METODOLOGINĖ TAUTINIO IŠSIVADAVIMO KULTŪROS SĄVOKOS PRASMĖ

Šio teksto tikslas - apibūdinti patogų instrumentą XIX a. Lietuvos kultūrai analizuoti - tautinio išsivadavimo kultūros konceptą. Jam suformuluoti reikia dviejų išankstinių prielaidų. Viena jų - tai apsisprendimas kultūrą istoriniame kontekste vaizduotis kaip sociologiškai aptartiną dalyką. Antroji prielaida yra susitarimas laikyti tautinį sąmonėjimą kultūros svarbiausiu socialiniu (plačiąja prasme) procesu XIX a. Lietuvoje, manant, kad su juo įvairialypės įtakos ryšiu yra susiję visi svarbiausi kultūros faktai.

Jau senokai vykstanti diskusija dėl tautinio atgimimo sąvokos¹ įtikina, kad nei kritiškai nusiteikusių istorikų, nei, tarkim, literatūros mokslininkų nepatenkina nekonkretus šio termino turinys ir beatodairiškas publicistinis jo vartojimas. Kultūros istorikui pakanka prisiminti, pavyzdžiui, Stasio Ylos klausimą, kodėl Mikalojus Daukša nepateko į tautinio atgimimo veikėjų gretas². Nors akivaizdu, kad Ylos intencijos buvo kitokios, jo retoriką šiandien galime suvokti kaip nuorodą į archetipinį, taigi greičiau poetinį, o ne mokslinį šio įvaizdžio pobūdį. Panašių svarstymų gali kelti ir Dariaus Kuolio darbai³.

Iš tiesų visą Rusijos imperijos valdžios laikotarpį - XIX a. plačiąja prasme, - ar net ir šimtmečius nuo krikščionybės priėmimo bei unijos su lenkais, kai tautiškumas ėmė apmirti, iki 1918 m. įprasta interpretuoti atgimimo metafora. Ypač turint galvoje nuolat politiškai aktualinamus specifinius sąmonėjimo istorijos ir kultūros tautėji-mo (ar tautos kultūrėjimo) istorijos pjūvius. Tuo tarpu skirstyti sąmonėjimo atspindžius kultūroje, nusakyti kultūrinių tradicijų bei kultūros sistemų transformacijos chronologiją yra daug kebliau. Šio analitinio postūmio - sociokultūrinių reiškinių klasifikacijos - negalima atlikti be specialių spekuliatyvių instrumentų. Vienas iš jų galėtų būti tautinio išsivadavimo kultūros sąvoka.