Toks žydų apsisprendimas įvyko 1922 m. rudenį, išaiškėjus spalio mėn. įvykusių rinkimų į I seimą rezultatams. Nepatenkinti išrinktu į seimą žydų atstovų skaičiumi (buvo išrinkti trys atstovai), apvilti ir įžeisti Vyriausiosios rinkimų komisijos Rinkimų įstatymo 76 paragrafo aiškinimu, o kartu ir spren­dimu neperžiūrėti rinkimų rezultatų, žydų atstovai atsisakė dalyvauti I seimo darbe. Seimo Mandatų komisijai adresuotame pareiškime jį pasirašę žydų atstovai J. Bruckus, L. Garfunkelis ir J. Bergeris savo nedalyvavimą tolesniame seimo darbe motyvavo pamintomis tautinių mažumų teisėmis -atėmimu iš žydų 10 vietų seime, kas esą ne tik Rinkimų įstatymo, bet ir Konstitucijoje užfiksuoto proporcingo tautinių mažumų atstovavimo prin­cipo pažeidimas⁵⁶.

Dar iki seimui pradėjus darbą (1922 m. lapkričio 17 d.), žydų visuomenininkai tikėjosi, kad Vyriausioji rinkimų komisija peržiūrės savo sprendimą. Šios komisijos pirmininkas P. Leonas savo atsiminimuose rašė, jog žydai net išklausė Berlyno, Berno ir Paryžiaus mokslininkų nuomones, kurios buvu­sios priešingos Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimui, ir paskelbė spaudoje⁵⁷. Priimtu minimos komisijos sprendimu dėl Rinkimų įstatymo 76 paragrafo aiškinimo piktinosi ne vien žydai: socialdemokratai teigė, kad krik­demai, „gindami tėvynę nuo tautinių mažumų ir bolševikų pavojaus", privertė komisiją nuolaidžiauti ir priimti jiems reikiamą sprendimą⁵⁸, o Tautos pažangos partijos vienas iš lyderių A. Voldemaras tiesiog manė, kad P. Leo-j nas krikdemų papirktas...⁵⁹

Taigi po to, kai I seimo Mandatų komisijos vardu jos pirmininkas krikdemas A Tumėnas pritarė Vyriausiosios rinkimų komisijos plačiai nuskam­bėjusiam sprendimui, paaiškėjo, kad krikdemų ir valstiečių liaudininkų balsais papildomi žydų (taip pat lenkų ir „pažangiečių") atstovai į seimą nebus įsileisti. Seimo opozicinės frakcijos (pirmiausia socialdemokratai) tai įver­tino kaip gana demonstratyvų krikdemų bloko atsiribojimą nuo buvusių ko-alicininkų Steigiamajame seime - žydų sionistų interesų⁶⁰.