Apie Eugenijaus Saviščevo daktaro disertaciją

Tokia tema 2004 m. gruodžio 28 d. Istorijos fakulteto Istorijos mokslo krypties tarybos posėdyje disertaciją daktaro laipsniui gauti
apgynė Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros dėstytojas Eugenijus Saviščevas. Disertacijos mokslinis vadovas prof. M. Jučas, oficialūs oponentai – prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis ir dr. Rimvydas Petrauskas.

Disertacijoje suformuluota problema – Žemaitijos savivaldos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) mastas ir turinys minimu laikotarpiu. Tyrimo objektas – Žemaitijos valdžios elitas arba pareigybinės sistemos funkcionavimo specifika, remiantis pareigas ėjusių asmenų socialinės ir etninės kilmės nustatymu, paremtu valdančiojo žemaičių luomo viršūnės arba, kaip disertacijoje paryškinta, – valdančiojo elito – socialinės bei politinės padėties analize.

Be įvado, išvadų, šaltinių ir literatūros sąrašo bei reikšmingai tyrimo specifiką ir rezultatus reprezentuojančių septynių priedų, disertaciją sudaro keturi skyriai. I skyrius vadinasi „Žemaitijos bajorijos kilmės struktūrų raida XV–XVI a.“. Jame apibūdinama Žemaitijos bajorų socialinė struktūra, nagrinėjama gentinės aristokratijos įtraukimo į valstybinės valdžios ir valdymo sistemą Žemaitijoje specifika arba kaip tekste –„subajorinimas“ XV a. pirmojoje pusėje, lokalinio žemaičių bajorų elito susidarymas. II skyriuje –„Valdžios struktūrų raida XV–XVI a. Žemaitijoje“ – tiriamas Žemaitijos valdžios struktūrų, Panemunės Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų valdymas, Žemaitijos valsčių ir kraštų arba bendruomenių, valdomų tijūnų, administravimas bei Kęsgailų įsigalėjimas 1409 m. didžiojo kunigaikščio Žemaitijoje įvestose seniūno pareigose (1442–1527), luominės savivaldos stiprėjimas. III skyrius „Žemaitijos valdžios elito sudėtis: giminės ir jų kilmė (1409–1566)“ ypač svarbus dėl Žemaitijos valdžios pareigūnų, jų giminystės ryšių, šeimų narių, socialinės bei etninės kilmės, socialinio mobilumo arba statuso kaitos ir reikšmės tyrimo. IV skyrius – „Žemaitijos valdžios elito socialinis funkcionalumas“ –  skirtas žemaičių bajorų kasdienybės praktikai arba gyvenimo būdui, įpročiams, t. y. socialiniam išskirtinumui nusakyti.

Įžanginiame žodyje disertantas pristatė darbo objektą, tikslus bei uždavinius ir akcentavo, jog Žemaitijos savivaldos analizei ypač svarbūs pradinis ir baigiamasis etapai: „Pirmąjį būtų galima sieti su gentinės aristokratijos transformacija į lokalinės bajorijos valdžios elitą, kurio veiklos arealą valstybėje apibrėžė teritorinė savivalda. Baigiamajame etape teritorinė savivalda „iš viršaus“ buvo performuota į luominę“ (p. 6),