P.Klimo pranešimuose nušviečiama prancūzų spaudos neigiama reakcija į 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos – TSRS nepuolimo sutartį. Spauda ją siejo su Vilniaus problema ir nesureguliuotais Lietuvos – Lenkijos santykiais. Įtakingas provincijos laikraštis „La Dépeche de Toulouse“ vertino sutartį tik kaip TSRS pastangą izoliuoti Lenkiją nuo Baltijos valstybių. Artimas galingai verslininkų organizacijai, vadinamajai Ekonominių interesų sąjungai, dienraštis „Avenir“ tvirtino, kad nepuolimo sutartis stumia Lietuvą į Sovietų glėbį. Lietuva esą be reikalo ginčijasi su Lenkija, su kuria „sieną nustačiusi Tautų Sąjunga..., o ambasadoriai tik patvirtinę. Kol Lietuva būsianti Tautų Sąjungos narys, tol tas sprendimas turėsiąs visos galios, arba Lietuvai belieka išeiti iš tos Sąjungos“[i].

Nepalankiai reagavo prancūzų spauda taip pat į 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą. Ji kartojo lenkų teiginius, kad tas įvykis rodo visišką Lietuvos izoliacijos nuo Lenkijos politikos krachą. Ši politika „priveisusi bolševizmo“[ii] ir vedanti Lietuvą į visišką pražūtį. Išeitis esanti protinga ir seniai rekomenduota – susitaikyti status quo su Lenkija, kuri viena tegalinti apginti Lietuvos nepriklausomybę nuo sovietų ir vokiečių“[iii]

Jis rašė, neabejotinai išsakydamas savo nuomonę: „Tačiau aš negaliu čia nepastebėti, kad bendras užinteresavimas Lietuva dabar pasirodė tiktai dėl to, kad už mūsų pečių visi jautė Rusiją ... Visi jautė, jog mažiausias Lenkijos manevras prieš Lietuvą iššauks Rusijos kontrakciją". Ir kaip užsienio politikos programa atrodo šie Klimo žodžiai: „Stiprinti esamus ryšius su Rusija, papildyti juos tvirtais susitarimais su Vokietja - bus paskutinis etapas prie didžiųjų mūsų tikslų".[iv]

Žvelgiant iš daugiau kaip pusės amžiaus nuotolio, galime pasakyti, jog ryšių su Vokietija ir Rusija stiprinimas niekaip negalėjo apginti Lietuvos nuo šių dviejų didžiųjų valstybių agresyvių kėslų. Būtent jos, o ne Lenkija likvidavo Lietuvos nepriklausomybę. Tai, žinoma, ne priekaištas P. Klimui. 1926 m. turbūt nė Oskaras Milašius savo vizijose nematė 4-ojo dešimtmečio pabaigos kataklizmų. Kita vertus, susitaikymas ir sąjunga su Lenkija taip pat nebūtų apsaugojusi Lietuvos nepriklausomybės nuo TSRS ir Vokietijos agresijos.

P. Klimas išliko lojalus naujajai valdžiai po gruodžio 17 d. perversmo, bet nebijojo kritiškai vertinti jos veiksmų. Informuodamas, kad 4 komunistų karo lauko teismas padarė „be galo nejaukų įspūdį ne vien prancūzų

[i] P.Klimo pranešimas URM gen.sekretoriui B.Balučiui 1926.X.28 // LVA. F. 383. Ap. 7. B. 656. L. 69.

[ii] Tokį savotišką atgarsį gavo Lietuvos spaudoje po perversmo skelbtos žinios apie bolševizmo grėsmę ir komunistų rengtą sąmokslą, kurį tariamai sužlugdė gruodžio 17 – osios įvykiai.

[iii] P.Klimo pranešimas URM gen.sekretoriui B.Balučiui 1926.XII.28 // LVA. F. 383. Ap. 7. B. 566. L. 4.

[iv] Ten pat. L. 9.