Šiandien žinant, kad Lietuvoje ir ūkis buvo reformuojamas pagal iš Vakarų ateinančias idėjas, ekonominio proceso aiškinimas tiktai vidiniais raidos dėsniais buvo akivaizdžiai ribotas. Politinis istorinio proceso lygmuo geriausiu atveju buvo pristatomas vartojant iš senosios „buržuazinės“ istoriografijos ateinančias buitines sąvokas „didikų valdžia“, „bajorų viešpatavimas“ arba empiriškai. Ypač akivaizdus empirizmas kultūros istorijai skirtuose sintezių skyriuose. Tiesa, sovietmečio pabaigoje buvo sukurta Lietuvos kultūros istorijos sintezė²¹, kurią galima traktuoti ne tik kaip iš XIX amžiaus istoriografijos žinomą „politikos“ (kaip įvykinės) istorijos ir kultūros (kaip integralios istorijos) distinkcijos atspindį, bet ir kaip alternatyvą oficialiosioms sintezėms, rėžusioms akis savo „lenininiu-stalininiu“ ekonomizmu ir maskvocentrizmu. Nors iš dalies likta prie ekonominių formacijų periodizacijos modelio, ši alternatyva gana sėkmingai realizuota skyriuje, skirtame XVII a. kultūrai (aut. I. Lukšaitė). Tačiau bendrosios kultūros istorijos periodizacijos modelio (feodalizmo įsigalėjimas, Renesansas, vėlyvasis feodalizmas)²² santykis su socialiniais ir ekonominiais bei socialiniais ir politiniais procesais, jau nekalbant apie periodizacijos keblumus – juk Renesanso apraiškų chronologija apėmė ne tik XV a. ar XVI a., bet ir XVII a. ar net XVIII a. – buvo neapibrėžtas ar net prieštaringas²³. Šis Renesanso sureikšminimas (nepateikiant griežtesnių šios epochos ribų) nuvertino krikštą ir kristianizaciją. Panašiai kaip J. Jaroszewiczius, jėzuitų epochą J. Jurginis pavadino „feodalinės reakcijos“ laikotarpiu. Šiam teiginiui akivaizdžiai prieštaravo tame pačiame veikale Ingės Lukšaitės pateikta XVII a. pirmosios pusės kultūros proceso analizė, iš kurios buvo matyti ryški LDK visuomenės pažanga.

Vis dėlto ši kultūros istorija buvo labiau išimtis sovietinėje istoriografijoje. Nors sovietinė istoriografija pretendavo į kokybiškai naują istorijos modelį, rezultatai konceptualiu požiūriu buvo labai menki – buvo chaotiškai blaškomasi „ekonomistinės“ schemos Prokrusto lovoje, užsiimama empirine „smulkmenologija“, nebandant koreguoti pačios schemos. Vadinasi, iki ne -

___

²¹ Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus. Vilnius, 1981.

²² J. Jurginis ankstyvuosiuose darbuose net bandė surasti sinchronišką ir analogišką Vakarams Renesanso ekonominį pagrindą – ankstyvąją kapitalizmo genezę. Nors ši idėja empiriškai buvo labai silpnai argumentuota ir baudžiavos įsigalėjimo koncepcijoje toliau neeksploatuota, 1985 m. sintezėje XVII–XVIII a. laikotarpio įvardijimas „feodalinės reakcijos sąvoka“ laikytinas XVI a. aptikto „ankstyvojo kapitalizmo“ idėjos tąsa, niekaip nesuderinta su to paties J. Jurginio idėja apie lažinį-palivarkinį ūkį ne kaip apie „antrąją“, o kaip apie „pirmąją“ baudžiavos laidą!

²³ J. Jurginis skyrių apie Renesansą baigia lietuvių kultūros Prūsijoje apžvalga iki Donelaičio.