| tik įvairaus lygmens valdytojai. Žemės savininkas buvo valstybė (pagal principą: žemė priklauso tam, kas ima mokesčius)21. VIII a. Bizantijoje formavosi naujo tipo – tarnybinė diduomenė. Ji pakeitė senąją – senatorišką ir kurialinę aristokratiją, kurios dauguma dėl paaštrėjusios politinės kovos VI a. pabaigoje–VII a. buvo tiesiog fiziškai sunaikinta. Naujojo tipo diduomenės padėties skiriamasis bruožas – nestabilumas, nes jos socialinį statusą lėmė ne tiek turtinė padėtis, kiek vieta administracinėje sistemoje, o ją buvo galima lengvai prarasti ir sunku perduoti sūnui ar žentui.
Pasak britų istorinės sociologijos atstovo P. Andersono, VII a. pabaigoje Bizantijoje atsirado daug laisvųjų kaimo bendruomenių, kuriose valstiečiai individualiai valdė žemę, bet kolektyviai mokėjo mokesčius valstybės iždui22. VII–IX a. pirmojoje pusėje Bizantijoje bendruomenės vis dar vyravo ir buvo pavaldžios tik valstybei, bendrai atlikdavo jai prievoles23. Specifinis Bizantijos bendruomenės bruožas – išplėtotų teisių į jau padalytą ir perėjusią į individualų valdymą žemę išsaugojimas. Už nuosavybės teisės pažeidimą Žemdirbystės įstatymas numato nedidelę bausmę: jei valstietis išarė ir apsėjo svetimą žemę, tai vienintelis dalykas, ką jis praranda – tai derlius. Bizantijos bendruomenė VIII a. buvo persunkta ir giminystės ryšiais (tai slavų skverbimosi padarinys): buvo gyvenama ne tik mažosiomis šeimomis, bet ir patronimijomis, atsiskyrusios mažosios šeimos bendrai naudodavosi tam tikra skirtinių sklypų dalimi arba kasmet keitė savo dalis buvusiame bendrame sklype. Pagal vėlyvąją Romos teisę, valstiečiui palikus bendruomenės sklypą, kaimynai privalėjo mokėti už jį mokesčius už tai įgydami teisę naudotis palikta žeme. Pagal Žemdirbystės įstatymą tai nėra privaloma, bet suteikiama tokia galimybė. Bendruomeniniai ryšiai Bizantijoje apskritai buvo veiksmingesni nei Vakaruose. Tai galėjo lemti tvirtos helenistinės ar net ikihelenistinės tradicijos, išlikusios Mažojoje Azijoje nepaisant romėniškos teisės įtakos; labai tikėtina, kad ir slavai atnešė į Bizantiją patvaresnes bendruomenės formas, nei germanai į Galiją ir Italiją24. Kaimo bendruomenės Bizantijoje egzistuoja dar ir IX a. antrojoje pusėje–X a., be to, jos yra palaikomos valstybės, valstiečiai eksploatuojami centralizuotai. Diduomenės valdų imunitetas ribotas, išlieka priklausomybė nuo valstybės iždo, todėl ši žemėvalda nėra analogiška Vakarų Europos feodalinei žemėvaldai.
Kiekvienas gyventojų susivienijimas Bizantijoje buvo pavaldus imperatoriaus valdžiai, mokesčių rinkėjams, teisėjams ar armijai. Prekeivių ir amatininkų korporacijos, kaip ir kaimo bendruomenės, buvo kolektyviai atsakingos valstybės iždui už mokesčius. Tai buvo pagrindinė jų funkcija25. Be to, gamyba ir prekyba buvo centralizuotai ir smulkmeniškai reglamentuojama (remiantis trimis principais: stipri administracinė centralizacija, sostinės aprūpinimo prioritetas, mokesčių įplaukų reguliarumas) per tas pačias korporacijas26. Natūralu, kad nė vienas Bizantijos miestas netapo autonomine komuna, kuris galėtų palaikyti savo ekonominę egzistenciją27.
Pasak P. Andersono, VIII a. Bizantija „įstrigo“ tarp vergovinio ir feodalinio gamybos būdų; grįžti prie antikinės socialinės struktūros
___
21 Гийу А. Византийская цивилизация. Екатеринбург, 2005, c. 250.
22 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism. London, 1978, p. 268.
23 История Византии. Москва, 1967, т. 2, с. 14–17.
24 Ten pat, p. 17–18, 21–23.
25 Гийу А. Византийская цивилизация. Екатеринбург, p. 225–226.
26 Ten pat, p. 299–302.
27 Ten pat, p. 226. |
dizainas ir programavimas giriaus