Atkurtiems Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniams santykiams penkiolika metų. Po šių santykių atkūrimo netrukus prasidėjusiose derybose dėl Lenkijos ir Lietuvos sutarties ne kartą skambėjo mintis, kad istoriją reikia palikti istorikams, nes praeitis trukdanti spręsti dabarties problemas ir kurti ateitį.
Tokios buvo nuotaikos prieš penkiolika metų. O jos buvo sąlygotos istorinės minties stereotipų. Dar vaikystėje buvau girdėjęs, kad nuo Vytauto laikų Lietuvoje dainuojama „lenkai krito kaip lapeliai, lietuviai – kaip mūrai“. Tačiau tik tapęs istoriku supratau, kad taip galėjo būti dainuojama geriausiu atveju nuo tarpukario laikų. Ir kad būtent nuo tų laikų lietuvių istoriografijoje egzistuoja trijų „geopolitinių dominančių“ – Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos – koncepcija, istorinėje sąmonėje išvirtusi į šių kraštų, kaip amžinų Lietuvos priešų, sampratą.
Tiesa, lenko, kaip priešo, įvaizdžiui sovietiniais laikais gerokai trukdė lenkų roko grupė „Czervone gitary“, Lietuvoje visų suvokta kaip kūrybinės inspiracijos šaltinis bitliškajai Lietuvos roko tradicijai. Trukdė lenkų televizija, per kurią Lietuva galėjo pamatyti ne tik Wajdą, bet ir Bergmaną, Felinį ar Antonionį, trukdė ir apskritai lenkų kinas, kurio pagrindu Lietuvos kino kritikai išugdė ištisą intelektualaus kino gerbėjų kartą. Pagaliau trukdė ir „Draugystės“ (Przyjazn) knygynas, per kurį į Lietuvą patekdavo ne tik lenkų autoriai, bet ir Vakarų knygų vertimai į lenkų kalbą. Taigi priklausau kartai, kuriai sovietmečiu Lenkija buvo tikras „langas į Europą“.
Antra vertus, sovietiniais laikais apie priešus garsiai kalbėti nebuvo galima. Tai buvo nugrimzdę į visuomenės (bent jau tam tikros jos dalies) „istorinės pasąmonės“ lygį. Perestrojkos ir Atgimimo sąlygomis staigiai reikėjo pasipriešinimo ideologijos. Naujos nespėta sukurti, pasiremta tarpukario Lietuvoje suformuotomis ir nelaisvės sąlygomis išlaikytomis idėjomis. Todėl 1990 m. atgimė ir tokia lygybė: Molotovas = Ribentropas = Želigovskis. Regis, tik taip tuo metu Lietuvoje sugebėta atsakyti į kai kurių lenkų istorikų teiginį apie lietuvių 1939 m. okupuotą „seną lenkų miestą“ Vilnių, kurio lenkiškumą galima pagrįsti vos išvydus barokines Vilniaus bažnyčias. Rašant minėtą lygybę, aišku, turėtas galvoje konfliktas dėl Vilniaus, tačiau niekas nebandė skaičiuoti, ar tinka tokia lygybė Lietuvos ir Lenkijos santykiams apibūdinti iš tūkstantmečio, o ne tik iš XX a. Lenkijos ir Lietuvos konflikto perspektyvos.
---
1 Kalba, pasakyta Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų Baltojoje salėje 2006 m. rugsėjo 5 d., iškilmingai minint 15 metų Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo sukaktį. |
dizainas ir programavimas giriaus