Teritorinius junginius H. Lovmianskis skyrė į keturias grupes; kiltis, gentis, žemes ir valsčius. Valsčiumi buvusi teritorija, dokumentuose vadinama "terrae", "lander", "districtus" ir atlikusi savarankišką politinį vaidmenį. Valsčiai susiformavę yrant aukštesnės eilės junginiams — žemėms. Valsčių sudarę apie 30—40 šeimų (150—200 žmonių) iš kelių ar keliolikos giminių. Todėl valsčiuje dominavę kaiminystės ryšiai. Tarpusavyje valsčiai bendravę menkai. Tai ypač ryšku Prūsijoje, kai Ordinas užimdavo gentį po genties, valsčių po valsčiaus, o kaimynai pasyviai stebėjo. Anot autoriaus, savisaugos instinktas neskatinęs baltų ieškoti kitokių organizacijos formų, o Lietuvos valstybė susidariusi ne kovose su Ordinu, bet dėl ekspansijos į Rusią²⁰.

Apskritai H. Lovmianskis tik kovą su išorės priešais laikė visuomenės vystymosi sąlyga. Jis abejojo, ar gentinėje epochoje, kai nebuvo įtemptos kovos, galėjo atsirasti politiniai susivienijimai; nebent tik laikinos sąjungos ar natūralūs (giminės) ir tradiciniai (genčių) junginiai. Todėl ir valsčiai galėję susidaryti tik prievartos būdu. Tačiau visuomenės viduje jis nerado jėgos, kuri atliktų tą vaidmenį, išoriniai veiksniai taip pat netikę.

Aukštesnės eilės teritoriniai junginiai galėję susidaryti dviem būdais: sujungiant valsčius arba skaldantis kilčiai į smulkesnes formacijas. Autorius pasisakė už antrąjį. Žemes jis laikė nelabai tvirtais dariniais, o gentis — senais, gyvybingais, sutartinai veikiančiais viduje. Kilties solidarumas buvęs pasyvesnis, paremtas tik tradicija, iš dalies etiniais ir kalbiniais momentais²².

Toliau H. Lovmianskis mąsto, ar baltų gentinėje epochoje buvo monarchija ar bendruomeninė valdžia. Lygindamas Prūsijos, Livonijos, Lietuvos šaltiniuose minimus terminus („reges“, „reguli“ , „kunige“ , „rikijs“ , „kniazi“ ) bei analizuodamas tekstus, jis nustatė, kad taip buvo vadinami žmonės, priklausę nobilių luomui. 0 monarchas užima išskirtinę padėtį. Tokių išsiskiriančių asmenų jis nerado ir mano, kad monarchijos iki Mindaugo nebuvo. Iš nobilių tarpo iškilusius kunigaikčius jis nepagrįstai traktuoja tik kaip kariaunų vadus, o ne teritorijų valdytojus. Ši nuostata ypač ryški nagrinėjant 1219 m. taikos sutartį tarp lietuvių kunigaikščių ir Haličo - Volynės. Jo nuomone, sutinkant, kad tai monarchai