Centralizuoto planavimo ir jo principų taikymas bei puoselėjimas per pusę šimtmečio suformavo Lietuvos kaime specifinę sampratą apie nuosavybės santykius bei jų veikimą.

Išvados

Nuosavybės santykių atžvilgiu sovietmečiu Lietuvos kaime privatus sektorius, kaip komercinės veiklos užuomazga, buvo eliminuojamas, nes neatitiko oficialiosios komunistinės ideologijos konstruojamo visuomenės modelio. Juridiškai kaimo gyventojas galėjo turėti privačią (individualią) nuosavybę, skirtą ne komercinei veiklai. Kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei iš jo gaunama produkcija buvo kontroliuojami valstybės. Realiai kaime privatus sektorius, komerciniams tikslams gaminantis pridėtinį produktą, išliko kaip pusiau legali, neformali – šešėlinė struktūra. Sovietinei valdžiai Lietuvos kaime nepavyko visiškai eliminuoti privataus sektoriaus, kaip pridėtinio produkto gamintojo. Kaimo bendruomenei jis buvo vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių, kuriam papildomų išteklių teikė valstybinis.

Privataus sektoriaus gyvybingumą sąlygojo individualaus (privataus) ūkininkavimo tradicijos išlikimas sovietmečiu, pasireiškęs individualiu žemės dirbimu ir iš jos gautos produkcijos realizavimu. Žmonės, privačiai disponavę žeme, beveik visą laisvą nuo darbo kolūkiuose ar valstybiniuose ūkiuose laiką skirdavo jai įdirbti ir pridėtiniam produktui gaminti.

Faktiškai šešėlinė privataus sektoriaus padėtis turėjo įtakos iškreipto nuosavybės santy

___

33 Treinys M. Min. veik, p. 16.