Antrąją žmoną Jogaila vedė orientuodamasis į Vokietijos imperijos politiką, trečiąją — į savo asmeninius ir Lenkijos vidaus interesus. Zofija Alšėniškytė jau įpainiojo jį į Vytauto dinastinius interesus. Visa tai rodo, kaip augo ir plėtėsi Vytauto dinastinė politika ir jos galimybės. Ši politika buvo griežta: dar kovodamas su Jogaila, Vytautas savo brolius naudojo kaip parankinius (Tautvilą žuvo, Žygimantas kelis metus išbuvo įkaitu). Ir vėliau Žygimantas negalėjo pasireikšti, paliekant galimiems Vytauto vaikams platų veiklos lauką.

Santykiai su Vokiečių ordinu ir Lenkija buvo smarkiai keičiami, ypač pirmąjį valdymo dešimtmetį, aiškiai pajungiant juos galutiniam tikslui. Žemaitija manipuliuota negailestingai, bet (kaip rodo galutinis rezultatas) nemanyta jos atsisakyti. Iš visų regiono valdovų Vytautas gal geriausiai suvokė Vokiečių ordino egzistavimo anomaliją. Ši riterių korporacijos atgyvena turėjo čia, Rytuose, sulaukti tokio galo, kokio prieš šimtmetį sulaukė jos tamplieriškoji sesuo Vakaruose. Užkoręs Jogailai generalines kautynes Žalgirio laukuose, Vytautas be skrupulų pasitraukė nuo Marienburgo, kai ordino dienos atrodė suskaitytos. Grasindams kryžiuočių atstovams iškelti pretenzijas visai Prūsijai ir projektuodamas iškeldinti Livonijos ordiną į Kiprą, jis vėliau nebereikalavo Klaipėdos ir net ketino atiduoti Palangą. Mat po Melno taikos lėtai, bet nuosekliai pradėta eiti į Lucko suvažiavimą. Iškyla Vytauto galybės įvaizdis, kurį matome tiek amžininko Gilberto Lanua ataskaitoje, tiek Enejaus Silviiaus Pikolominio kūriniuose, gyvenat vienai kartai po Vytauto. Regiojo reikalai turėjo būti sprendžiami Lucke, taigi XV a. 3-iąjį dešimtmetį Vilnius tapo dinastiniu centru. Tik dinastas nesulaukė sūrių, ir pritrūko kelių savaičių jo karūnacijai.

Tai, žinoma, išorė. Lucką pasiekė Vytauto genijus, bet uždavinius visuomenei kėlė jis, o ne visuomenė jam. Kryžiuočių sutriuškinimas valė kelią Lenkijos, o ne Lietuvos hegemonijai regione, ir tai akivaizdžiai išryškėjo po Vytauto mirties. Ir karalystės rangas ne tiek daug čia galėjo nulemti. Todėl santykiai su Lenkija po Melno taikos liko svarbiausia politinė problema. Šalių tarpusavio ryšiai padarė šią problemą tiek išorinę, tiek vidinę, kadangi ėmė veikti Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą. Ir Jogailos 1387 m., ir Horodlės 1413 m. privilegija numatė tam tikras lenkų teisės recepcijas, kurios rėmėsi daugiausia Lietuvos realijomis, bet kreipė būtent lenkiškųjų struktūrų kryptimi. Išorinio abiejų privilegijų skirtumo čia nerasime, Horodlės privilegija gal net "lenkiškesnė", nes lenkų teisės poveikį kur kas labiau išplečia už savo pirmtakę. Tačiau esmė yra ne lenkų teisinių normų apimtis, o sąlygos, kuriomis jos buvo įdiegiamos. Valstybės institucijoms Lietuvoje neveikiant, susidarė sąlygos veikti Lenkijos institucijoms, nesvarbu, kokia teisė veiktų Lietuvos teismuose. Lietuvos valstybės institucijoms