Kaip pastebėjo prof. E. Gudavičius, mūsų kančia yra ties mokslų riba. Todėl kaip sociologė bandyčiau svarstyti, ar tos sociologijos teorijos, kurios turi istorinio laiko matmenį, galėtų būti ieškomos istoriografinės paradigmos pagrindas. Ir tuo pačiu turėčiau klausti: "O kuo istoriografija gali būti naudinga sociologijai?"

Akivaizdu, kad be istoriografinės medžiagos analizės M. Weberio atradimų nebūtų. Bet dabartinį sociologą prie istorijos turėtų traukti kitkas. Kas dabar būdinga sociologijai? Teorijos yra kuriamos kabinetuose, remiantis įžvalga. Po to jau kiti jas taiko empirinio tyrimo hipotezei pagrįsti, o dažniausiai - jau turimų duomenų analizei "suteorinti". Pastaruoju atveju nesigilinama, ar tiriamos socialinės tikrovės apraiškos yra to paties turinio ir genezės, kokius jos turi toje tikrovėje, kuria teorija remiasi. Noriu pasakyti, kad sava istorinė medžiaga preciziškai nėra nagrinėjama. Tokiu būdu jau "moksliškai" prisidedama prie mimezės neatpažinimo. Taigi sociologijos atsigręžimas į istoriją padėtų jai priartėti prie konkrečios socialinės tikrovės, neapsiribojant empiriniu jos reiškinių (o dažniausiai tik tam tikrų jų aspektų) fiksavimu arba aprioriniu kitokiame socialiniame kontekste gimusios teorijos taikymu.

Tuo tarpu šiandien svarstant naujas istoriografines paradigmas, sociologijos teorija gali būti naudinga tuo, kad ji ieško ryšio (o gal tiksliau - subordinacijos) tarp dviejų socialinės tikrovės lygmenų - socialinės fizikos ir socialinės metafizikos¹ - ir vis iš naujo grįžta prie socialinio subjekto problemos.

Suprantamas yra istorizmo siekis ne konstatuoti socialinę fiziką iš istoriko-metraštininko pozicijos, o ieškoti metafizinio lygmens - gelminių pirmapradžių nuostatų. Jos idėjų pavidalu esti žmogaus sąmonėje, bet neturėtų būti laikomos tik individualios teorinės sąmonės kūriniais, tuo atmetant kultūros, kaip tikrovės morfologinės analizės, galimybę. Tačiau socialinės fizikos, kaip materialinių interesų priežastinių ryšių sąlygojamos tikrovės, akivaizdumas vis siūlo itin realią (plačiąja prasme marksistinę) poziciją: pripažinti ūkinės raidos, socialinių-ekonominių santykių ar apskritai socialinių sąlygų pirmumą. Gal todėl ši teorinė nuostata yra tokia gaji. Tačiau jos ir jai alternatyvios tikrovės (socialinės metafizikos kaip teleologiškai sutvarkyto visuomenės būties lygmens) pirmumo klausimo negalima išvengti ir perėjus prie geopolitinės koncepcijos, kuri taip pat dabar populiari. Paprastai apsiribojama analize, kad politinės galios primetimas yra sąlygojamas valstybės karinio potencialo ir atitinkamų