Antra, eksperimentinė psichologija, pajutusi savo ribotumą ir faktų dirbtinumą, ėmėsi "ekologizuoti" tyrimo procedūras. Dėl to ir jos kalba darosi suprantamesnė humanitarams. Antra vertus, istorikai, archeologai, kultūrinės antropologijos atstovai, etnografai ir kiti nebeapsiriboja paprasta istorijos šaltinių interpretacija, o taiko gamtos mokslų metodus, modeliuoja pirmykščių žmonių gyvenimo situacijas, atlieka lyginamuosius primityvių kultūrų tyrimus. Vadinasi, tradiciškai skirtinga dviejų mokslų metodologinė orientacija nėra kliūtis egzistuoti jų sintezės rezultatui - IP.

Psichologijos objektas - psichika ir tyrimo metodais izoliuoti empiriniai faktai - tai ne monolitas, o aibė psichinių reiškinių, didžiulis jų laukas: nuo konkretaus individo pojūčio slenksčio ar kontrasto suvokimo iki asmenybės, vartojančios, suprantančios ir kuriančios kultūros simbolius. Istoriko empirinių objektų irgi labai daug ir įvairių: tai ne tik puodų šukės ar žemėmis apneštų pastatų liekanos, o ir dvasinės kultūros palikimas (raštai, meno kūriniai, religiniai atributai ir pan.). Šių objektų interpretavimas be psichologijos sąvokų neįmanomas. Istorijos objekto beribiškumas vertė istorijos filosofus traktuoti jį kaip bendresnį fenomeną - žmogaus egzistavimo dvasinį aspektą: R. Hėgeliui /10/ istorijos objektas yra Pasaulinė Dvasia, R. Kolingvudui /4/ - veikla ir veiksmai, kurie turi vidinį (minčių) komponentą. Tačiau kaip atkurti tai, kas buvo mąstoma? Iškyla veiksmų supratimo problema, o istorija virsta "minties istorija" - "minties atkūrimo per istoriko protą" mokslu. Todėl V. Diltėjus /6/ ir galėjo teigti, kad istorikas, visada tiriantis kažką unikalaus ir nepakartojamo, yra istorijos proceso sudėtinė dalis. Jam pritaria A. Vaithedas /47/, teigdamas, kad istorikas, aprašydamas praeitį, vadovaujasi asmeniniais sprendimais, o "žinios visada persunktos emocijų ir ketinimų" /47:393 p./. Ch. Ortega-y-Gasetas irgi teigia, kad negalima supriešinti istorijos ir proto (jis turėjo galvoje gamtamokslinį protą). Proto reikia ieškoti pačioje istorijoje. Jis siūlo atsisakyti "laboratorijų terorizmo" ir "fizikinio imperializmo".

Istoriką turi dominti subjektas, o ne kultūra "pati sau". Istorija negali tapti tikrąja istorija, "neatlikusi pagrindinės paskirties: suprasti žmogų net pačios primityviausios epochos" /44:58 p./.

Taigi senovės graikų atrastas ir Renesanso epochoje dar kartą atgimęs gamtamokslinis protas virto mokslų apie žmogų sintezės kliuviniu. Iš inercijos jis trukdo suartėti istorijai bei psichologijai. Tačiau metodologiniai kliuviniai nepašalina vidinės reikmės suartėti. Psichologas serga