Amerikiečių istorikas J. Blumas išskiria keturias tarpusavyje susijusias priežastis, kurios XVI–XVIII a. Vidurio ir Rytų Europoje lėmė lažinio palivarkinio ūkio atsiradimą: 1) išaugo didikų (ypač smulkiųjų bajorų) politinė galia; 2) sustiprėjo feodalų juridinė ir administracinė galia valstiečiams, kurie gyveno jų dvaro žemėse; 3) vėlyvųjų viduramžių dvaras virto naujo tipo komercine įmone; 4) miestai buvo silpni – vyravo nestiprus miestiečių luomas ir skurdi vidaus rinka7. Tyrinėtojo teigimu, pagrindinės buvo pirmoji ir antroji priežastys. XII a. prasidėjusi, bet nuo XV a. pab. gerokai sumažėjusi vokiečių demografinė ekspansija į rytus (dėl Vakarų Europos XIV a. vid. – XV a. vid. demografinės krizės) lėmė potencialų piniginės rentos mokėtojų sumažėjimą Vidurio ir Rytų Europos regione (retai apgyventame palyginti su Vakarų Europa).
Antra vertus, teritorijose į rytus nuo Elbės išaugę feodalų poreikiai vertė ieškoti naujų būdų gauti pajamų iš jiems priklausančių valstiečių. Pasinaudodami vokiečių teisės recepcijos (kuri sudarė sąlygas feodalams nevaržomai valdyti valstiečius) teikiamomis privilegijomis, feodalai kūrė ir plėtė lažinius palivarkinius dvarus: pirma, siekdami kompensuoti prarastas potencialias pajamas, antra, Vakarų Europoje padidėjus grūdų paklausai, susikrauti kapitalą taikydami tą patį atodirbinės rentos metodą. Anot
J. Blumo, XIV a. vid. – XV a. vid. Vakarų Europos demografinė krizė lėmė baudžiavos išnykimą, o teritorijose į rytus nuo Elbės, priešingai, Vakarų Europos krizės padariniai vienur (Vidurio Europoje) skatino baudžiavos restauravimą, kitur (Rytų Europoje) – stiprėjimą. Vadovaudamiesi savo interesais Vidurio ir Rytų Europos feodalai Vakarų Europos visuotinės krizės padariniams įveikti pasirinko rentabiliai šalies ūkio politikai priešingą metodą (atodirbinę rentą). Šio pasirinkimo padariniai praėjus šimtmečiui pasireiškė tuo, kad Vidurio ir Rytų Europa tapo ekonomiškai priklausoma nuo Vakarų Europos8.
Ypač svarų indėlį į atsilikimo priežasčių tyrimus įnešė lenkų ekonomikos istorikas marksistas M. Malowistas. Jis pabrėžė išorinių veiksnių svarbą (Baltijos jūros regiono prekyba). Istorikas pagrįstai pabrėžia tą momentą, kurio nepastebėjo dauguma tiek nemarksistų, tiek marksistų istorikų: Vidurio ir Rytų Europos regionas turėjo realią galimybę pralenkti Vakarų Europą, kai ši XIV a. vid. – XV a. vid. išgyveno demografinę ir ekonominę krizę, dar prieš jai įsisavinant didelę ir pelningą Vidurio ir Rytų Europos rinką9. Šią galimybę suteikė XIV a. maro pandemija: nusiaubusi tankiai apgyvendintą Vakarų Europą, bet nepalietusi Vidurio ir Rytų regiono, ji 1350–1450 m. iš dalies sulygino abu regionus.
Antra vertus, politinę tos galimybės išraišką liudijo Vidurio ir Rytų Europoje įvykę radikalūs pokyčiai (Kalmaro, Krėvės unijos, husitų revoliucija ir Žalgirio mūšis), pristabdę vokiečių
--- The Economic and Social Development of the Baltic Countries from the Fifteenth to the Seventeenth Centuries // The Economic History Review. 1959, vol. 12, issue 2, p. 177–189; Kahan A. Notes on Serfdom in Western and Eastern Europe // The Journal of Economic History. 1973, Mar., vol. 33, no 1, p. 86–99; Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Eastern Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries // Agricultural History. 1974, July, 48, p. 341–352; jo paties. Polska w czasach nowozytnych od srodkowoeuropejskiej potęgi do utraty niepodleglosci (1501–1795). Tom. II. Poznan, 1999, s. 34–35; Gudavičius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999, p. 575–579.
7 Blum J. The Rise of Serfdom in Eastern Europe // The American Historical Review. 1957, Jul., vol. 62, no 4, p. 822.
8 Žr. ibidem, p. 822–823. Žr. taip pat jo paties. The End of the Old Order in Rural Europe. New Jersy: Princeton University Press, 1978, p. 38–44.
9 Žr. Małowist M. Wschod a Zachod Europy XIII–XVI wieku: Konfrontacija struktur spoleczno-gospodarczych. Warszawa, 1973, s. 39–40. |
dizainas ir programavimas giriaus