5. Teisinio klausimo atsisakymas ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pagrindai

Tačiau LDS nutarimas kaip tik ir pabrėžia, kad slaptieji susitarimai nesukūrė naujo teisinio pagrindo santykiams su trečiosiomis valstybėmis (taigi ir Lietuva). Ir ne tik todėl, kad iš neteisės nekyla teisė, bet ir kad aptariami įvykiai teisiniu požiūriu apskritai nepriklauso vienai sekai: SSRS veiksmai prieš Lietuvą 1940 m. vasarą vertintini visiškai atskirai. Kaip įžvalgiai pastebi Meissneris, kaip tik tokio atskiro įvertinimo LDS nutarime išvengiama – ultimatumų ir spaudimo, kaip prieštaraujančių SSRS įsipareigojimams Lietuvai pripažinimas, kaip paaiškėjo vėliau, visiškai suderinamas su oficialiu okupacijos fakto neigimu²⁷. Tuo LDS nutarimas išlieka pozicijose, dar 1989 m. rugpjūčio 18 d. vykusiai suformuluotose LDS komisijos pirmininko Jakovlevo interviu „Pravdai“. Nesutikdamas su komisijos daugumos priimtomis (preliminariomis) išvadomis, Jakovlevas tvirtino:

Rugpjūčio 23 d. paktą galima interpretuoti iš pačių įvairiausių pozicijų, tačiau bet kuriuo atveju reikia pripažinti, kad nei paktas, nei prie jo pridėtas protokolas nenulėmė teisinio ir politinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos statuso. Šis statusas pasikeitė dėl kitų aplinkybių. Ir dar dirbtiniau būtų ieškoti kažin kokių Nepuolimo sutarties ir dabartinės trijų respublikų padėties ryšių.

SSRS lyderių siekių būta akivaizdžių – kuo labiau atriboti slaptuosius susitarimus nuo 1940 m. vasaros įvykių ir susilaikyti nuo jų teisinės kvalifikacijos ir įvertinimo. Kas tos, anot Jakovlevo, „kitos aplinkybės“, taip ir liko neaišku iki pat SSRS subyrėjimo, tyli apie tai ir SSRS Valstybės tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, tenurodantis „konkrečią istorinę ir politinę situciją, buvusią prieš Lietuvos Respublikai tampant SSRS dalimi (vchodja v SSSR)“, į kurią atsižvelgiant toji nepriklausomybė pripažįstama²⁸; netgi 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos–Rusijos sutartyje SSRS veiksmų prieš Lietuvą kvalifikavimas kaip aneksijos, turėjusios pasekmių Lietuvos suverenitetui, tik konstatuojamas kaip faktas, ir tik preambulėje²⁹.

Neabejotina, kad šioje kovoje dėl diktatorių suokalbio reikšmingumo vyravo visai kiti abiejų (šiuo atveju – LSSR ir SSRS, taigi teisiškai „marionetės“ ir „suvereno“, ir tik politiškai atskirų) pusių interesai, nei istorinės tiesos nustatymas. Lietuvos SSR veikiau siekė atitaisyti istorinę netiesą ir neteisingumą remdamasi kuo akivaizdesniu pagrindu (žinoma, turėjo įtakos ir aukos savimonė, ir patogus SSRS slaptų susitarimų partneris – nacių Vokietija, visuotiniu pripažinimu

________________________________________________

26 Iki pat 1989 m. vasaros įvairiuose reikalavimuose dėl slaptųjų protokolų nesyk buvo reikalauta ir kad Vokietija pasmerktų ir pripažintų negaliojančiais visus slaptus susitarimus su SSRS, nors VFR lyderiai ne kartą įvairiomis progomis buvo pareiškę apie Trečiojo Reicho sudarytų sutarčių (ir konkrečiai – 1939 m., bet ne definityviai – slaptųjų protokolų) negaliojimą Vokietijos FR. Turėdami galvoje žmonių iš už geležinės uždangos informacinį aklumą, VFR lyderiai 1989 m. kelissyk viešai pakartojo ir eksplikavo oficialią savo valstybės poziciją šiuo klausimu, – plg. Gornig G. H. Der Hitler-Stalin-Pakt. Eine völkerrechtliche Studie. Frankfurt a. M., 1990, S. 160 skelbiama Helmutho Kohlio pranešimo Reichstagui Antrojo pasaulinio karo pradžios 50-mečio proga ištrauka.

27 Viena aiškiausių tokio požiūrio formuluočių buvo pateikta Rusijos URM pavaduotojo Čiurkino 1994 m. kovo 11 d. Latvijos dienraščiui „Diena“: „Rusija jokiu būdu nesutinka su Latvijos ir Estijos nuomone, kad šios Baltijos šalys 1940 m. buvo okupuotos“. Cit. pagal Meissner B. Op. cit., S. 489.

28 Plg. Žalimas Dainius. Lietuvos Respublikos atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius, 1997, p. 202–203 (neoficialus vertimas).