daugeliu atvejų galėtume manyti, kad Latvijos istoriografija mums, lietuviams, nėra tokia tolima ir jos net nebandytume matyti tolimesnių šalių istoriografijų gretoje. Bet bendriausia prasme situacijos problemiškumą gana gerai nusako neseniai prof. A. Bumblausko pasakyta mintis, jog daugelis šiandieninių mūsų istorikų negalėtų išvardyti net penkių praeities latvių istorikų5.

Būtų galima teigti, kad šiuo požiūriu istorikus lenkia, pavyzdžiui, filologai, turintys ne tik vientisą studiją lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių problematikos klausimais6, bet ir kuriantys naujas tiesioginių kontaktų formas bei bendradarbiavimo perspektyvas7.

Šiuo straipsniu siekiama pabandyti pažvelgti į tai, kas lėmė mūsų „broliškų tautų“, latvių ir lietuvių, „išsiskyrimą“ istoriografijoje, kokios buvo istoriografinių paralelių prielaidos praeities latvių ir lietuvių istorikų ryšiams atsirasti, pagaliau kaip pasireiškė lietuvių ir latvių istorikų bendradarbiavimas. Čia bus aptariami ne tiek konkretūs bendradarbiavimo faktai, o tendencijos, bendradarbiavimo galimybės mokslinės istoriografijos genezės Latvijoje ir Lietuvoje laikotarpiu (tarpukaryje). Antruoju požiūriu, per bendrą probleminį lauką pabandyti suprasti, kodėl mes tik dabar bandome puoselėti abiejų tautų istoriografijoje pabrėžiamą Pabaltijo regiono sąvoką, kurios giliomis istoriografinėmis tradicijomis dar verta abejoti. Kas mums patiems (lietuviams) buvo ir yra latviai, Latvija ar galų gale Ryga, dar dažniau užsieniečių pavadinama Lietuvos sostine.

Be abejonės, latvių ir lietuvių istoriografinių paralelių (istorijos mokslo sąryšių visumos instituciniu ir individualiu pagrindu) nerasime tiksliai nubrėžtuose chronologiniuose rėmuose, jas galime pabandyti įžvelgti vienu ar kitu laikotarpiu, kai buvo palankiausios sąlygos tam istoriografinių paralelių ryšiui atsirasti.

Lietuvos valstybės susiformavimas suteikė lietuvių literatūrai (ir istoriografijai) savitų bruožų, pabrėžia Z. Butkus straipsnyje Romantinė baltofilija Latvijos istoriografijoje8: Lietuvos tema metraščiuose, XVI a. humanistinėje literatūroje artimesnių atitikmenų latvių literatūroje neturi9. Antra vertus, negalima ignoruoti tris amžius trukusios latvių raštijos tradicijos10. Latvių, kaip ir lietuvių, nacionalinė literatūra (ir istoriografija) išaugo ne tik iš liaudies kūrybos idėjinių bei meninių tradicijų, bet ir iš ankstesnės

---

5 Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas. 2004 m. magistro darbų gynimas.

6 Nastopka K. Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai. Vilnius, 1971, p. 25.

7 2005 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos ir Latvijos kultūros, meno, verslo, žiniasklaidos, akademinių, politinių ir kitų visuomenės sluoksnių atstovai, susirinkę Kaune į simbolinę Baltų vienybės dieną, į pirmąjį Lietuvos ir Latvijos forumo suvažiavimą, kreipėsi į abiejų mūsų broliškų šalių vadovus, parlamentus, vyriausybes ir visuomenę, ragindami aktyvinti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą ir kurti nuoširdžią ilgalaikę abiejų tautų strateginę partnerystę. Lietuvos ir Latvijos forumo pirmojo suvažiavimo kreipimasis kviečia plačiau studijuoti abiejų broliškų tautų istoriją ir saugoti istorinį bei kultūrinį paveldą; saugoti ir visuomenei pristatyti Lietuvoje ir Latvijoje esančius paminklus, atspindinčius baltų genčių ar abiejų tautų ryšius ir bendradarbiavimą. Lietuvos ir Latvijos forumo pirmojo suvažiavimo kreipimasis // http://lv-lt-forum.org/index.php. // http://www.vdu.lt. // Humanities/Letonika.htm [žiūrėta 2006-04-16].

8 Butkus Z. Romantinė baltofilija Latvijos istoriografijoje // Lietuvos istorijos studijos. 1997, t. 4, p. 110–117.

9 Nastopka K. Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai. Vilnius, 1971, p. 15.

10 Bandant interpretuoti istoriografinių paralelių ryšį per istorinius šaltinius belieka pabrėžti S. Daukanto pirmąjį veikalą Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių, kurį nuo G. Merkelio skiria dvidešimt penkeri metai, tačiau jis kristalizavo tas idėjas, kurios buvo pagrindu ir G. Merkelio veikalams. S. Daukantas, rašydamas pačiu romantizmo suklestėjimo laikotarpiu, rėmėsi tais pačiais pagrindinių romantizmo teoretikų veikalais. Lebedys J. Lituanistikos baruose. Vilnius, 1972, p. 314.