| Šis antrasis etapas paženklintas ypatingu įvykiu: XVIII a. Rusija tampa KPS kvaziperiferija53. Rusija įsitraukė į KPS turėdama stiprią metalurgijos pramonę, gerokai sustiprėjusi kariškai, turėdama tvirtą valstybės valdymo aparatą ir ambicingų tikslų. Visa tai liudija ilgas ir sekinantis Didysis Šiaurės karas tarp Rusijos ir Švedijos. Šio karo baigtį nulėmė gausūs Rusijos ištekliai54. Azija ir Afrika šiuo laikotarpiu buvo už KPS ribų – jos tik XIX a. buvo įtrauktos į KPS periferijų statusu. Rytų Europa (Lenkija–Lietuva) išliko Europos ekonominio pasaulio periferija. Prūsija XVIII a. pradžioje įgijo į kvaziperiferijos statusą55. Jį įgijo ir Anglijos valdomos kolonijos Šiaurės Amerikoje.
Kovodama su Prancūzija dėl hegemonijos ir išteklių kontrolės, Anglija siekė pašalinti Olandiją, kuri kontroliavo grūdų prekybą. XVIII a. pradžioje Anglija pamažu pradeda kontroliuoti grūdų prekybą Baltijos jūros regione56. Iki 1760 m. Anglijos ir Prancūzijos ekonominiai skirtumai buvo labai nedideli, tačiau nuo 1700 m. Anglijoje atsigavo metalurgijos ir tekstilės pramonė. Visa tai sąlygojo ženklų Anglijos šuolį į priekį; po 1760 m. Prancūzijai liko tik sekti Anglijos pavyzdžiu57. Kitas žingsnis, pastūmėjęs Angliją hegemonijos link – tai kartūno importo iš Persijos, Indijos, Kinijos trukdymas. Nuo 1700 m. Anglija sąlygiškai išstumia Olandiją iš vyraujančios padėties ir užima jos pozicijas. Tačiau, teoretiko teigimu, Anglijai dar buvo toli iki hegemonijos58.
Kaip matome, nors šis antrasis ekonominio pasaulio raidos etapas pasižymi prekybiniu kapitalizmu, dėl jo Europos ekonominis pasaulis konsoliduojasi ir išsiplečia, tačiau už KPS ribų dar lieka Indija, Kinija, Azija, Afrika. Vis dėlto tarp KPS ir jai nepriklausančių teritorijų vyko prekyba, kurią Wallersteinas apibrėžia kaip dvišalius mainus, priešindamas juos daugiašaliams mainams, vykstantiems KPS viduje. Prekyba tampa kvaziperiferinių valstybių virtimą branduolio valstybėmis lemiančiu veiksniu.
2.3. KPS globalėjimas
Trečiuoju raidos etapu (1730–1840 m.) KPS įgijo globalų pavidalą, kuriam būdingas industrinis kapitalizmas. Šiame etape labai sumažėjo mirtingumas, nes pradėta skiepyti nuo raupų59. Teoretiko teigimu, nors Europoje sparčiai plėtojosi įvairių rūšių pramonė, žemės ūkio produktų perdirbimo pramonė išliko viena svarbiausių. Žemės ūkio revoliucija buvo industrinės revoliucijos prielaida60. Tačiau, kalbant apie industrinę revoliuciją, iškyla keblumų norint nustatyti, kada ir kur tai įvyko. Prancūzijoje ir Anglijoje vienu metu plėtojosi medvilnės, geležies ir žemės ūkio produktų perdirbimo pramonės. Abi valstybės buvo gerokai išplėtusios užsienio prekybą, tačiau jų skirtumai buvo neryškūs. Tik po 1785 m. pastebimas aiškus Anglijos ekonominis vyravimas pasaulinėje prekyboje61.
Nors Anglijai sunkiai sekėsi konkuruoti su Prancūzija prekybos žemyno rinkoje srityje, šį silpnumą kompensavo vyravimas jūros prekyboje. Prancūzija buvo santykinai mažiau suinteresuota plėsti užsienio prekybą, nes kai kuriose šios valstybės provincijose buvo jaučiamas grūdų stygius. Medvilnės pramonės apimtis 1732–1766 m. Prancūzijoje buvo dvigubai
___
53 Žr.: Wallerstein I. The Modern World-System II: Mercantilism and the Consolidation of the European World-Economy 1600–1750, 1980, p. 218.
54 Žr.: ibidem, p. 218–219.
55 Žr.: ibidem, p. 231.
56 Žr.: ibidem, p. 260–261.
57 Žr.: ibidem, p. 263.
58 Ibidem, p. 269.
59 Žr.: Wallerstein I. The Modern World-System III: The Second Great Expansion of the Capitalist World-Economy, 1989, p. 10.
60 Žr.: ibidem, p. 22.
61 Žr.: ibidem, p. 68. |
dizainas ir programavimas giriaus