Trečioji suvažiavimo diena, rugsėjo 8-oji, buvo ir Tautos šventė. Lietuvių karių sąjūdžio dalyviai įsijungė į bendrus šios šventės renginius. Didžiausios iškilmės vyko Karo muziejaus sodelyje, kur susirinko kariuomenės dalys, įvairios organizacijos ir tautinio sąjūdžio Rusijoje dalyviai. Po gėlių padėjimo prie Nežinomo kareivio kapo ir iškilmingo Karo muziejaus bokšto varpų pašventinimo ir parado Donelaičio gatvėje sąjūdžio dalyviai susirinko karo muziejaus didžiojoje salėje, kur suvažiavimas tęsėsi. Pirmasis sveikinimo žodį tarė Prezidentas A. Smetona. Savo kalboje jis pasakė: „Mes džiaugdamės sveikiname tautinės šventės proga susirinkusius ano meto karius, kaip mūsų kariuomenės pirmtakus, paplitusius po visą kraštą ir dirbančius savo darbą, ir reiškiame giliausios pagarbos tiems jų draugams, kurie paaukojo savo gyvybę Lietuvai, būdami lietuvių karių eilėse, svetimoje arba savo šalyje.“32 Prezidento kalba buvo sutikta ovacijomis, kurios buvo „[...] kupinos lietuvių retai teparodomo džiūgavimo, entuziazmo“33. Organizacinio komiteto pirmininkas A. Žilinskas šiame posėdyje perskaitė iškilmingą raportą, kuriame buvo pristatyta tautinio sąjūdžio istorija ir pateikti skaičiai apie šio sąjūdžio delegatus, dalyvaujančius suvažiavime. O paskutiniais žodžiais A. Žilinskas visų vardu pasižadėjo kol bus gyvi tarnauti tėvynei Lietuvai ir paprašė Prezidento „[...] paimti mus visus savo valdžion ir globon“34. Suvažiavimas buvo baigtas sveikinimais. Susirinkusiuosius žodžiu sveikino kariuomenės vadas gen. št. plk. Stasys Raštikis, atsargos karininkų vardu ats. plk. B. Giedraitis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos – ats. plk. ltn. P. Gužas, Šaulių sąjungos – plk. Pranas Saladžius, o raštu sveikino Skautų sąjunga, teisingumo ministras Stasys Šilingas, „Jaunosios Lietuvos“ sąjunga, Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga, Vladas Natkevičius iš Paryžiaus, plk. ltn. Jonas Laurinaitis iš Čekoslovakijos, Juozas Jovarauskas, Lietuvos konsulas Liepojoje, ir kiti į suvažiavimą negalėję atvykti sąjūdžio dalyviai.

Šventė tęsėsi husarų kareivinių valgykloje. Ten susirinkusius Lietuvių karių sąjūdžio dalyvius apsilankymu pagerbė Prezidentas A. Smetona ir kartu papietavo. Po pietų Prezidentas dar kartą kreipėsi į karius. Jo žodžiai buvo sutikti džiaugsmingais šūksniais. Išeinantį A. Smetoną iki automobilio kariai nunešė ant rankų. Po pietų, 20 val., kino teatre „Forum“ visi pažiūrėjo pirmą garsinį Petro Babicko ir operatoriaus, kūrėjo savanorio ir Klaipėdos sukilimo dalyvis Alfonso Žibo filmą „Lietuva nepriklausomybę atgavus“. Filmo peržiūra baigėsi iškilmingas Lietuvių karių sąjūdžio suvažiavimas.

Nemažą straipsnio dalį skyrėme vien suvažiavimui aprašyti. Galėtų kilti klausimas, ar tai tikslinga. Manytume, kad taip. Šis suvažiavimas ir visas jo paruošiamasis darbas padėjo tvirtus pagrindus naujai buvusių karių organizacijai. Toks sąjungos kūrimas nebuvo įprastas to meto Lietuvoje. Daugelis kitų buvusių karių organizacijų savo veiklą pradėjo kelių iniciatorių dėka ir tik per ilgesnį laiką surinkdavo savo narius. O šioji organizacija pirmiausia išplatino anketas ir sužinojo, kiek potencialių narių galėtų būti joje. Reikia pripažinti, kad ne visi, kurie užpildė anketas ir dalyvavo suvažiavime, tapo šios organizacijos nariais. Tam kliudė tai, kad kai kurie būsimieji jos nariai buvo aktyvios tarnybos karininkai. Norint dalyvauti visuomeninėje organizacijoje, jiems reikėjo gauti savo vado leidimą. Tai nebuvo didelė problema, bet tarnyba atimdavo didžiąją laiko dalį, tad dalyvavimas organi

---

32 Valstybės Prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta Lietuvių karių Rusijoje sąjūdžio 20 metų sukakčiai paminėti (Rugsėjo 8 d. Karo Muziejuje). Garbė ir meilė tėvynės gynėjams // Kardas. 1937, rugsėjo 15, Nr. 18.

33 V. B-nas. Iškilmingas posėdis. Ten pat.

34 Ten pat.