4. Audiovizualinių diskursų sistematikos bandymas

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad yra įvairių Lietuvos istorijos diskursų, besiskiriančių informacijos pobūdžiu ir paskirtimi. Pirmame – „Giedraičių“ pavyzdyje ryški orientacija į faktografiją leidžia teigti, jog kūrėjai filmą traktuoja kaip žinių šaltinį. „Dar rašomoje istorijoje“ akcentas į problemų kėlimą ir istorinės sąmonės požiūriu jautrios temos pasirinkimas byloja, jog autoriai istoriją pirmiausia mato kaip impulsą mąstyti, susidaryti savo nuomonę apie svarstomą problemą. Akivaizdi orientacija į aksiologinę informaciją filme „Karlagas – mirties žemė“ rodo kūrėjų tikslus ne tiek perteikti žinias, kiek patvirtinti ir sustiprinti tautines vertybes. „Vizijose ir tikrovėje“ per įvairias istorijos kultūros formas išryškinamas estetinis istorijos matmuo.

Žinoma, nėra laidos ar filmo istorine tematika, kuriuose estetinė informacija nesusipintų su faktografine, o pastaroji – su vertybine. Tačiau pagal naudojamą medžiagą, jos organizavimą, temas galima išryškinti vyraujančios informacijos pobūdį (ji „slopina“ bei užgožia kitokius pranešimus) ir, remiantis tuo, įvardyti kūrėjų ketinimus. Jie galėtų būti audiovizualinės istorijos klasifikavimo kriterijus.

Teorinių prielaidų tipologizuoti istorijos diskursus teikia ir kai kurios J. Rüseno įžvalgos. Nagrinėdamas istorinės sąmonės pasireiškimą kultūroje (t. y. istorinę kultūrą), jis joje mato tris lygius, kuriuose istorinė tikrovė patiriama, aiškinama bei pritaikoma skirtingai⁴⁵. Kadangi istorinė sąmonė, anot šio teoretiko, yra susijusi su trimis žmogaus mentaliteto savybėmis: jausmu, valia ir supratimu, bei principais: grožiu, galia ir tiesa, galima teigti, kad istorinė kultūra apima meno, politikos ir mokslo elementus. Istorinėje kultūroje šie trys matmenys susipina, tačiau vienur vyrauja estetinis, kitur – politinis ar kognityvusis pradai.

J. Rüsenas atkreipia dėmesį, jog šių trijų elementų ar matmenų santykiai yra įtempti. Neretai mokslininkai ir politikai istorinės sąmonės estetinį matmenį laiko antriniu dalyku ir instrumentalizuoja estetiką kaip priemonę įgyvendinti tiesos ir galios pretenzijas. Kai vyrauja estetinis matmuo, politinis-praktinis ir mokslinis-kognityvusis istorijos vaizdavimo aspektas tampa antraeilis ir linkstama prie istorinės sąmonės iracionalizavimo ir depolitizavimo (nemaža dalis Vokietijoje sukurtos kino ir TV produkcijos rodo, kad, laimėjus estetinės kokybės atžvilgiu, pralošiama istorijos aiškinimo ir politinio orientavimo požiūriu). Mokslinių interesų vyravimo padarinys – tam tikros istorinės interpretacijos dogmatizmas. Mokslinė tiesa tampa ideologija. Kai politinis matmuo ima viršų, istorija atlieka valdžios legitimacijos funkciją. Tuomet, anot J. Rüseno, valdžia praranda tiesos akis, tampa akla ir neišmintinga⁴⁶.

Remiantis šiomis įžvalgomis ir istorijos diskursų Lietuvos dokumentiniame kine bei TV analize, audiovizualinę istoriją teoriškai būtų galima suskirstyti į tris grupes: faktografinę bei jos „atšaką“ – probleminę, taip pat etinę ir estetinę⁴⁷. Faktografinės istorijos autorių nuostata – istorija kaip praeities pažinimo priemonė. Pa

___

45 Rüsen J. Historische Orientierung: über die Arbeit des Geschichtsbewusstseins, sich in der Zeit zurechtzufinden. Köln, Weimar, Wien, 1994, S. 219–231.

46 Rüsen J. Für eine Didaktik historischer Museen // Geschichte sehen. Beiträge zur Ästetik historischer Museen / Hg. J. Rüsen u.a. Pfaffenweiler, 1988, S. 12–19.

47 Į pateiktą tipologiją nebuvo įtrauktos tam tikros TV laidos istorine tematika, kurių pagrindą sudaro kino kronika. Jos vertintinos kaip istorinių šaltinių prezentacijos, kuriose archyviniai vaizdai pateikiami be didaktinio apdorojimo ir interpretacijos, o tik su laidos vedėjo ir svečių komentarais.