džiaga buvo siejama su žmogaus praeitimi, jo veikla nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos metais, pokario Lietuvoje (ryšiai su partizanais, tremtis), socialine padėtimi (priklausymas „buožių luomui“). Bet kokio pobūdžio antisovietiniai veiksmai – lapelių, nesovietinės atributikos platinimas, užrašai ar užsienio radijo stočių klausymas buvo laikomi žmogų kompromituojančiu faktu. Už tokius veiksmus grėsė bausmė, todėl KGB buvo paranku tuo pagrindu asmenį priversti bendradarbiauti. SSRS bijojo ideologinės Vakarų įtakos, todėl kontaktus su jais (giminės, laiškai, dovanos iš Vakarų) vertino labai neigiamai ir įtariai, o bet kokie ryšiai buvo laikomi kompromituojančia medžiaga.

KGB kompromituoti asmenims ar organizacijoms naudojo įvairius būdus. Dažniausia kompromitavimo akcija – tai melo ir šmeižto kampanijos per spaudą, propagandinių knygų spausdinimas, gandų skleidimas, politinių bylų kriminalizavimas. Šių kampanijų esmė – tikrų (teigiamų ar neigiamų) arba melagingų faktų, kurie gali sulaukti visuomenės nepritarimo, pasmerkimo, paviešinimas, jų iškraipymas, tendencingas interpretavimas.

Didžiausios kompromitavimo akcijos visą sovietinį laikotarpį buvo vykdytos prieš Katalikų bažnyčią, kaip instituciją, kunigus. Norint atitraukti žmones nuo Bažnyčios, pakirsti pasitikėjimą ja, buvo formuojama neigiama visuomenės nuomonė apie šią instituciją. Kompromitavimo akcijos buvo glaudžiai susijusios su sovietinės valdžios vykdyta ateizmo politika. Ateistinę propagandą, kuri neigė Dievą, menkino tikėjimo, bažnyčios įtaką žmogui, ryškino bažnyčios ir dvasininkų ydas, irgi galima įvardyti kaip vieną iš kompromitavimo formų. Šių akcijų dažnumas ir pobūdis keitėsi priklausomai nuo vidaus ir užsienio politikos aktualijų, santykių su Vakarų valstybėmis, ypač su Vatikanu. 1948–1953 metais, vykstant partizaniniam karui, intensyvią antibažnytinę kampaniją lydėjo aktyvi ateistinė propaganda, kuri kaltino kunigus politiniu nelojalumu dėl ryšių su partizanais ir nenoro viešai juos pasmerkti. 1958–1964 metais vėl suintensyvėjo antireliginė kampanija. Lietuvoje ir pasaulyje ieškant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių, spaudoje dvasininkai irgi kaltinti bendradarbiavimu su nacistine valdžia ir amoraliu elgesiu16. Tačiau šiuo laikotarpiu antibažnytinė politika nebuvo tokia griežta. Vėliau antireliginė kampanija pasikeitė, nes nebuvo tokia agresyvi ir tiesmuka: „Nuo 1975 m., pasikeitė kritikos būdas, aklą neapykantą pakeitė ironija, pašaipa, šalta panieka.“17 Taip buvo maskuotos antireliginės akcijos.

Kunigų, kurie buvo antisovietiškai nusiteikę ir nelinkę paisyti valdžios nurodymų dėl religinės veiklos suvaržymų, kompromitavimas turėjo diskredituoti Bažnyčią ir susilpninti tų kunigų veiklą. Kartais tokios kompromitavimo akcijos tapdavo pagrindu teisiniam susidorojimui su kunigais. Kunigus kompromituojančiuose straipsniuose kurtas ypač neigiamas, nepatrauklus jų įvaizdis, kaip moraliai degradavusių, kupinų ydų ir žemiškų silpnybių žmonių, kurių elgesys ir gyvenimo būdas toli gražu neatitinka Bažnyčios propaguojamų vertybių. Kompromitavimo akcijomis siekta sukelti žmonių abejones ir nepasitikėjimą kunigais bei Bažnyčia. Plačiai eskaluota prelato Konstantino Olšausko istorija. Jis nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsivėlęs į skandalingą romaną su moterimi, kuri bu

---

16 Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika, p. 123.

17 Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika, p. 112.

džiaga buvo siejama su žmogaus praeitimi, jo veikla nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos metais, pokario Lietuvoje (ryšiai su partizanais, tremtis), socialine padėtimi (priklausymas „buožių luomui“). Bet kokio pobūdžio antisovietiniai veiksmai – lapelių, nesovietinės atributikos platinimas, užrašai ar užsienio radijo stočių klausymas buvo laikomi žmogų kompromituojančiu faktu. Už tokius veiksmus grėsė bausmė, todėl KGB buvo paranku tuo pagrindu asmenį priversti bendradarbiauti. SSRS bijojo ideologinės Vakarų įtakos, todėl kontaktus su jais (giminės, laiškai, dovanos iš Vakarų) vertino labai neigiamai ir įtariai, o bet kokie ryšiai buvo laikomi kompromituojančia medžiaga.

KGB kompromituoti asmenims ar organizacijoms naudojo įvairius būdus. Dažniausia kompromitavimo akcija – tai melo ir šmeižto kampanijos per spaudą, propagandinių knygų spausdinimas, gandų skleidimas, politinių bylų kriminalizavimas. Šių kampanijų esmė – tikrų (teigiamų ar neigiamų) arba melagingų faktų, kurie gali sulaukti visuomenės nepritarimo, pasmerkimo, paviešinimas, jų iškraipymas, tendencingas interpretavimas.

Didžiausios kompromitavimo akcijos visą sovietinį laikotarpį buvo vykdytos prieš Katalikų bažnyčią, kaip instituciją, kunigus. Norint atitraukti žmones nuo Bažnyčios, pakirsti pasitikėjimą ja, buvo formuojama neigiama visuomenės nuomonė apie šią instituciją. Kompromitavimo akcijos buvo glaudžiai susijusios su sovietinės valdžios vykdyta ateizmo politika. Ateistinę propagandą, kuri neigė Dievą, menkino tikėjimo, bažnyčios įtaką žmogui, ryškino bažnyčios ir dvasininkų ydas, irgi galima įvardyti kaip vieną iš kompromitavimo formų. Šių akcijų dažnumas ir pobūdis keitėsi priklausomai nuo vidaus ir užsienio politikos aktualijų, santykių su Vakarų valstybėmis, ypač su Vatikanu. 1948–1953 metais, vykstant partizaniniam karui, intensyvią antibažnytinę kampaniją lydėjo aktyvi ateistinė propaganda, kuri kaltino kunigus politiniu nelojalumu dėl ryšių su partizanais ir nenoro viešai juos pasmerkti. 1958–1964 metais vėl suintensyvėjo antireliginė kampanija. Lietuvoje ir pasaulyje ieškant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių, spaudoje dvasininkai irgi kaltinti bendradarbiavimu su nacistine valdžia ir amoraliu elgesiu16. Tačiau šiuo laikotarpiu antibažnytinė politika nebuvo tokia griežta. Vėliau antireliginė kampanija pasikeitė, nes nebuvo tokia agresyvi ir tiesmuka: „Nuo 1975 m., pasikeitė kritikos būdas, aklą neapykantą pakeitė ironija, pašaipa, šalta panieka.“17 Taip buvo maskuotos antireliginės akcijos.

Kunigų, kurie buvo antisovietiškai nusiteikę ir nelinkę paisyti valdžios nurodymų dėl religinės veiklos suvaržymų, kompromitavimas turėjo diskredituoti Bažnyčią ir susilpninti tų kunigų veiklą. Kartais tokios kompromitavimo akcijos tapdavo pagrindu teisiniam susidorojimui su kunigais. Kunigus kompromituojančiuose straipsniuose kurtas ypač neigiamas, nepatrauklus jų įvaizdis, kaip moraliai degradavusių, kupinų ydų ir žemiškų silpnybių žmonių, kurių elgesys ir gyvenimo būdas toli gražu neatitinka Bažnyčios propaguojamų vertybių. Kompromitavimo akcijomis siekta sukelti žmonių abejones ir nepasitikėjimą kunigais bei Bažnyčia. Plačiai eskaluota prelato Konstantino Olšausko istorija. Jis nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsivėlęs į skandalingą romaną su moterimi, kuri bu

---

16 Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika, p. 123.

17 Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika, p. 112.