Stereotipinių vaizdų veikimo specifika

Komunikacijos specialistas Johnas Fiske, svarstydamas vizualinio „realybės“ perteikimo problemas, kalba apie kinematografiniams vaizdams būdingą metonimiškumą (jis apibrėžiamas kaip procesas, kai visumą atstoja dalis)².  Tam tikros vaizdų sekos fiksavimas / demonstravimas savaime yra metonimiškas, nes operatorius / transliuotojas, vadovaudamasis tam tikrais sumetimais, iš n galimų variantų išsirenka vieną visumai atstovaujantį epizodą. Vieną ar kitą pasirinkimą, anot komunikacijos specialistų, lemia keletas kriterijų. Dažniausiai kino ir TV operatoriai stengėsi ir stengiasi fiksuoti įvykius, kurie atitinka „didžiųjų antraščių“ naujienų kriterijus. Vieni iš įvykių tapimo naujienomis vertinimo pagrindų yra jų ryšys su galios institucijomis, dramomis, neįprastumu³. Taip pat atranką sąlygoja visuomenėse vyraujantys mitai⁴. Vytauto Mikalausko bei Reginos Jackūnaitės prieškario Lietuvos kino dokumentikos tyrinėjimai atskleidžia, jog daugiausia to meto kino operatoriai lokalizavo, personalizavo, detalizavo politinio elito gyvenimą⁵. Iš personalijų dažniausiai fiksuoti politikos vyrai: prezidentai, ministrai, kariuomenės atstovai; mažiausiai prieškario kino juostose išvysime kultūros veikėjų⁶.

Šiandien dokumentininkas, kurdamas filmus, turi remtis tam tikro metražo kinematografiniu palikimu. Tačiau kodėl esama tendencijos iš didesnės ar mažesnės kadrų gausos atsirinkti ir naudoti vis tuos pačius vaizdus?

Minėtas apraiškas reikia sieti su visuomenėse vyraujančiais mitais, kurie šiame kontekste suprantami kaip tam tikrą realybės reiškinį aiškinantys pasakojimai, paplitę populiariojoje vaizduotėje. Masinės komunikacijos specialistai savo tyrimais įrodė, kad ne tik vizualinė medžiaga yra metonimiška, bet ir patys mitai veikia metonimiškai. Anot J. Fiske’s, „vienas ženklas (…) skatina mus sukonstruoti likusių sąvokų, sudarančių mitą, grandinės dalį, taip kaip metonimija skatina sukonstruoti visumą, kurios dalis ji yra“^7. Tirdami dokumentiką Lietuvos istorine tematika pastebime, kad tam tikri statiški ar kinematografiniai vaizdai tampa nuorodomis į populiariojoje vaizduotėje jau funkcionuojančias praeities reiškinių, įvykių, procesų interpretacijas; žiūrovai trūkstamas dalis atkuria remdamiesi kolektyvine ar kultūrine atmintimi. Dokumentinių filmų XX a. Lietuvos istorijos tematika analizė parodė, jog juose gausiai tiražuojamos sušaudytų partizanų nuotraukos yra naudojamos ne kaip žuvusių žmonių atvaizdai (t. y. istorijos vizualinei personalizacijai), bet kaip pokario partizaninės kovos metonimija, geležinkelio bėgių, vagonų ir kryžių kadrų montažas – kaip karo bei poka-

 ___

 2 Fiske. J. Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius, 1998, p. 114–115.

 3 Gudonienė V. Kodėl naujienos? // Semiotika. Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė. 1997, Nr. 4, p. 21–25.

 4 Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas, p. 115.

 5 Jackūnaitė R. Ikikarinė Lietuvos kino dokumentika: istorijos šaltinis ir jo panaudojimas kino ir televizijos dokumentiniuose filmuose. Magistro darbas. Mašinraštis. Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra, 1999, p. 20–38; Mikalauskas V. Kinas Lietuvoje. Vilnius, 1999, p. 216–243.

 6 Būtina atkreipti dėmesį, kad sovietinio dokumentinio kino kūrimo ypatybės gerokai skiriasi nuo prieškario laikų. Prieškario Lietuvos dokumentiniame kine, nors ir neįvairiapusiškai, buvo rodoma tai, kas iš tiesų vyko, „dokumentinė tikrovė“ sovietmečiu rodė tai, kas turėjo būti. Pastarosios konstravimo bruožus atskleidžia jau chrestomatiniu tapęs „politinių kalinių paleidimo iš Šiaulių kalėjimo“ pavyzdys. Lietuvos operatoriams gavus iš Maskvos nurodymą  nufilmuoti politinių kalinių paleidimą iš Lietuvos kalėjimų paaiškėjo, jog tokių kalinių yra vos vienas kitas. Pritrūkus „autentiškos medžiagos“, į pagalbą pasitelkta inscenizacija – kaip buržuazinio režimo aukos buvo nufilmuoti Šiauliuose kalėję jau sovietmečiu suimti žmonės. Mikalauskas V. Kinas Lietuvoje, p. 341–342.

 7 Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas, p. 115–116.