mėnų teisė Vakaruose51. Naujosios Pietryčių Europos valstybės po IX a. vidurio perėmė sociopolitinę Bizantijos imperijos sistemą. Bizantijos imperijos politinei ir socialinei-kultūrinei struktūrai, anot S. Stamenovos, buvo būdingi šie bruožai: a) bažnyčia subordinuota valstybei; b) valstybė labai centralizuota;
c) aristokratija formuojasi ne dėl privačių žemės valdų, o dėl valstybės distribucijos ir redistribucijos. Tai reiškia, kad aristokratai yra žemvaldžiai tik todėl, kad jie tuo metu yra valdžioje, o ne atvirkščiai, t. y. ne todėl, kad jie yra žemvaldžiai ir įgyja valdžią (kaip Vakarų Europoje viduramžiais). Tai skatino nuolatinį socialinių sluoksnių mobilumą. Taigi aristokratija Balkanuose, kaip ir Bizantijoje, buvo labiau politinė, o ne ekonominė kategorija. Tas pats pasakytina ir apie stačiatikių dvasininkiją. Taigi, S. Stamenovos manymu, Vakarų Europoje galima kalbėti apie ekonominį feodalizmą, o Rytų Europoje reikėtų kalbėti greičiau apie politinį feodalizmą. Anot S. Stamenovos, pastarųjų metų istoriografijoje ryškėja tendencija įžvelgti tęstinumą tarp Bizantijos ir Osmanų imperijų centralizuotos valstybės vaidmens ir politinės galios pasiskirstymo aspektais52. Šiai tezei vis dėlto aiškiai prieštarauja L. Vasiljevas, teigdamas, kad prie Osmanų imperijos prijungtų Balkanų „struktūriniai pagrindai buvo kiti“53.
P. Gunstas pabrėžia, kad dauguma Rumunijos ir Serbijos (kaip ir Rusijos) diduomenės buvo tarnybinė, jie valdydavo žemes tik kol tarnavo valdovui (valstybei), o palikuonys jos automatiškai nepaveldėdavo54. Antroji Bulgarijos karalystė XIII a. pagal administracijos hierachiją, dvaro protokolą, mokesčių sistemą buvo artima Bizantijai55.
Tačiau, kaip matome, visa tai, ką šiuo momentu galima pasakyti apie Pietryčių Europos visuomeninių santykių ypatumus, iš esmės būdinga ir kitoms bizantiškosios civilizacijos arealo šalims. Vis dėlto yra reiškinių, šiek tiek artimiau siejančių Pietryčių Europą su Vakarų Europa, nei Rusija. Pirmiausia į akis krinta įdomus reiškinys – gotikinės architektūros paplitimas istorinėje Moldovoje56. Labiausiai pažengusios slavų valstybės viduramžių Balkanuose – XIV a. Serbijos – politinė sistema buvo tarpinė tarp visiškos fiefų (feodų) sistemos ir autokratinės biurokratijos (aiški tiek Bizantijos, tiek Vakarų Europos įtaka). Valdančioji diduomenė čia turėjo paveldimus alodinius dvarus (angl. hereditary allodial estates), kuriuose dirbo priklausomi valstiečiai (Bizantijos paroikoi atitikmuo), karaliaus potvarkiu „pririšti“ prie žemės, turintys atlikti darbo prievoles. Monarchas turėjo dideles autokratines galias, bet buvo supamas patariamojo organo – nuolatinės magnatų ir prelatų tarybos. Dvaras, kanceliarija ir administracija maždaug atitiko Konstantinopolio standartus. Kai kurie miestai prie Dunojaus dėl savo glaudžių ryšių su Italijos miestais turėjo savivaldą57.
Osmanų invazija sunaikino tolesnės Bal-
___
51 Gunst P. Agrarian Systems of Central and Eastern Europe, p. 55.
52 Stamenova S. Peculiarities of Political Culture in Post-communist Southeast European Countries: The Cases of Macedonia, Serbia, Montenegro, and Bulgaria // <http://library.nec.ro/papers/regional2001-2002/sstamenova/sstamenova_paper.htm> (žiūrėta 2005 01 26).
53 Васильев Л. С. История Востока, т. 1, с. 304.
54 Gunst P. Agrarian Systems of Central and Eastern Europe, p. 60.
55 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism, p. 289.
56 Reklaitis P. Gotikos architektūros rytinė riba ir Lietuva // Reklaitis P. Prarastosios Lietuvos beieškant: straipsniai iš Lietuvos dailės ir kultūros istorijos, rašyti 1954–1990 m. Vokietijoje. Vilnius, 1999, p. 29, 31.
57 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism, p. 290. |
dizainas ir programavimas giriaus