Tačiau gausioje istoriografijoje perversmų tematika nepavyko aptikti nė vieno darbo, skirto specialiai Baltijos šalių perversmų palyginimui. Jie dažniausiai nagrinėjami izoliuotai arba apsiribojama viena kita pastaba dėl jų panašumo ar skirtumo. Tam tikrą išimtį galbūt sudaro dar 1972 m. išėjusi Piotro Losovskio knyga „Baltijos šalys kelyje nuo demokratijos iki diktatūros (1918–1934)“. Bet ir čia, vieną vertus, tyrimas nesukoncentruotas į perversmus, bet apima visą politinį procesą iki jų, aišku, imtinai, o, kitą vertus, tas procesas ne tiek lyginamas, kiek dėstomas lygiagrečiai ar integruotai. Žymus vokiečių istorikas Georgas fon Rauchas taip pat integruotai yra nagrinėjęs parlamentines Latvijos ir Estijos sistemas, o autoritarinius režimus – lietuvių išeivių istorikas Vytautas Vardys14. Kituose Baltijos šalių istorijos darbuose, kai bandoma lyginti, dėmesys daugiausia sutelkiamas ne į pačių perversmų, o po jų susiklosčiusių autoritarinių režimų panašumus ar skirtumus. Tiesa, kiek man žinoma, ir autoritarinių režimų Baltijos šalyse palyginimui nėra skirta specialaus darbo, pavyzdžiui, tokio kaip Jerzy’o Kochanowskio straipsnis, kuriame lyginami Lenkijos ir Vengrijos autoritarizmai15.

Kad ir ganėtinai atskiros Lietuvos, Latvijos ir Estijos perversmų istoriografijos turi bendrų bruožų. Kiekvienoje iš jų išsiskiria trys bendriausi požiūriai. Panašiausiai perversmai vertinti šių šalių sovietinėje istoriografijoje – jie smerkti, net vadinti fašistiniais. Vis dėlto dogmatiškiausiai tuomet turbūt laikėsi Latvijos istorikai, o kiek „liberaliau“ – Estijos. Nemažai Baltijos šalių emigracijos veikėjų perversmus teisino ar net vertino palankiai. Dalis jų buvo tiesiogiai ar bent idėjiškai susiję su autoritariniais režimais. Iš profesionalių tyrinėtojų, pateisinusių tokį režimą, aiškiai išsiskiria latvių istorikas Adolfas Šildė, parašęs vieną iš išsamiausių (beveik 800 psl.) tarpukario Latvijos istorijų16, kuri ne tik apimtimi, bet ir analizės gilumu gerokai lenkia Jono Švobos knygą „Seiminė ir Prezidentinė Lietuva“. Tam tikru pateisinimo recidyvu ar bent atgarsiu laikytume pastarojo meto kai kurių Latvijos istorikų reiškiamą įsitikinimą, kad perversmas buvo neišvengiamas. Štai naujausios, daugiatomės XX a. Latvijos istorijos antrame tome, kurio apimtis 1022 psl. ir kuris išėjo 2003 m., taip ir teigiama, kad perversmas iš esmės buvo neišvengiamas, kadangi jį sąlygojo daugybė susipynusių vidaus ir išorės aplinkybių, kurios viena kitą dar papildė17. Tokio polinkio į determinizmą ar fatalizmą Lietuvos istoriografijoje lyg nėra. Tai rodytų ir minėtas A. Jakubčionio straipsnis, skirtas perversmo alternatyvoms.

Trečiasis požiūris būtų dabar vis labiau įsigalintis kritiškas, liberalios ar apskritai demokratinės pakraipos perversmų vertinimas. Kritiškiausias jis, veikiausiai, Latvijos istoriografijoje. Dar beveik prieš 40 m. Z. Ivinskis rašė, kad lat-

---