Mūsų visuomenės greitų socialinių pokyčių drama su esamos ir dar galimos krizės pavojais skatina ieškoti ne tik paradigmos istorinei refleksijai, bet ir tikroviškesnės strategijos giluminei (vertybinei) visuomenės transformacijai. Tokia strategija reikalauja koncepcijos, galinčios atskleisti ne tik dabartinę situaciją, bet ir jos formavimosi istoriją, t. y. galėtų pretenduoti į tam tikrą istoriografinę paradigmą. Nepretenduodama jos pateikti, pabandysiu tik aptarti jos paieškų kryptį, kurią, manau, nurodo jau kurj laiką trunkanti sociologinės teorijos krizė ir esančios filosofinės paieškos.

Ši krizė kyla iš visuomenės sampratos krizės, o ji, manyčiau, atsirado iš vertybinės nuostatos, tapusios "kertiniu akmeniu" sociologijai formuotis. Kada atsirado sociologija, save pirmiausia įvardijusi mokslo sritimi, o tik vėliau - humanitarine disciplina? Tada, kai Vakarų visuomenei, pereinančiai iš tradicinės į moderniąją, prireikė mokslo, galinčio ne tik pozityvistiškai paaiškinti, kas ji yra (kaip yra sutvarkyta), bet ir padėti greičiau įveikti jos transformacijos krizę, siekiant ekonominio potencialo intensyvaus ir pirmenybinio vystymo. O tai reiškia, kad sociologija pradėjo vystytis kartu su pagrindine modernios visuomenės vertybine nuostata, t. y. nuostata į išorinio (gamtinio, socialinio) pasaulio įvaldymą, nuostata į techninę, ekonominę ir politinę galią kaip pasaulio užkariavimo būdą.

Todėl reikia įvardyti akivaizdų dalyką: sociologija nuo pat savo gimimo pradžios nėra vertybiškai neutrali, kaip teigia esanti. Pretenduodama į objektyvią visuomenės analizę, ji net nesvarstydama aprioriškai teigė, kad pozityvistinis požiūris yra vertybiškai neutralus. O tai reiškia, kad socialinės fizikos pirmumas prieš socialinę metafiziką yra nekvestionuotinas; kad žmogus yra socialinė-biologinė būtybė, kurios žmogiški idealai, transcendentiniai orientyrai kyla iš tos pačios socialinės-biologinės prigimties. Bet koks kitas jų genezės aiškinimas aprioriškai atmestinas kaip neobjektyvus, nes empiriškai nepatikrinamas. Akivaizdu, kad tokio žmogiškos tikrovės supratimo šaknys yra Švietimo filosofijoje, o mokslinio pažinimo - Naujųjų amžių gamtos mokslų metodologijoje. Tačiau šiandien stebina kitkas. Keičiantis mokslo ir net tikrovės filosofinei sampratai, sociologija savo prigimčiai vis tik lieka ištikima. Tiesa, ji naudojasi fenomenologiniu požiūriu kaip tikrovės pažinimo metodu. Būdama daugiapara-digmė disciplina, sociologija pripažįsta ir tai, kad socialinės tikrovės vaizdinys yra konstruktas⁶, bet esamų šio vaizdinio konstravimo koordinačių nekvestionuoja. Ji lieka ištikima pozicijai, kad žmogaus individas yra visuomenės padarinys (produktas). Tradiciniu sociologiniu požiūriu "visuomenė yra mūsų įkalinimo istorijoje sienos"⁷ . Aš nesu istorijos,