niuose kapuose laidotos dab. Vingio parko rytinėje dalyje, vietoje, kur vėliau pastatyta N. Repninos koplyčia⁵². Tarp vakarinės ir pietinės–rytinės bastioninių gynybinių linijų taip pat aptikta žmonių palaikų. Tai neaiškaus laikotarpio (XVIII–XIX a.?) kapai, rasti atliekant žemės darbus Švitrigailos–Kauno gatvių sankirtoje⁵³. Šios laidojimo vietos lokalizavimas 1737 m. Vilniaus plane pažymėtų antrosios bastioninių įtvirtinimų linijos sudedamųjų dalių atžvilgiu leidžia hipotetiškai teigti, kad ruošiantis karui su Maskva čia buvo suprojektuota ankstesnė (nebaigta?) gynybinė linija. Manoma, kad ji galėjo eiti nuo
Šv. Stepono bažnyčios link Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios⁵⁴. E. Malachovičius tokios linijos egzistavimą grindžia ir dab. J. Basanavičiaus gatvės gale esančios sargybinės vieta. Ši sargybinė yra netoli Šv. Jackaus koplytstulpio, kuris čia esą pastatytas 1501 m.⁵⁵ Istorinių tyrimų duomenimis, medinė sargybinė, kaip miesto įgulos pastatas, čia pastatyta 1799–1800 m., 1819 m. pastatytas esamas pastatas⁵⁶. Galbūt kontrolės funkcijoms skirtas statinys šioje vietoje buvo jau gerokai anksčiau? Teigtume, kad F. Getkanto suprojektuoti vakariniai įtvirtinimai buvo kitokios konfigūracijos. Šiaurinę gynybinės linijos atšaką turbūt buvo numatyta pratęsti iki Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, kur yra stovėjęs XVIII a. gale nugriautas mūrinis bokštas⁵⁷. 1737 m. pažymėtieji įtvirtinimai tikriausiai naudoti ir XVIII a. pab. – XIX a. pr. Šie iš esmė gynybiniai įrenginiai galėjo būti panaudoti rusų okupacinės armijos 1794 m., T. Kosciuškos sukilimo metu – Pohuliankoje įsitvirtinę rusai iš artilerijos apšaudė miestą ir jame buvusias sukilėlių pozicijas. Žinoma, kad atokiau nuo miesto centro, prie Kauno kelio, 1812 m. gruodžio 9 d. buvo apsistojęs besitraukiančios Napoleono armijos generolas leitenantas Miuratas su gvardija⁵⁸.

Šiaurės vakariniai įtvirtinimai. 1737 m. Vilniaus miesto plane pažymėti įtvirtinimai istoriniame Saltoniškių priemiestyje. Šalia pavaizduotų įtvirtinimų užrašyta „Schwedisch Retrenchement de Anno 1702“. Čia, apytikriai dab. Geležinio Vilko tilto šiaurinės dalies vietoje, pavaizduotas ant kalvelės įrengtas penkiakampis redutas⁵⁹. Redutą juosė bastioninis frontas, kuriame kurtina buvo sujungti: nedidelis bastionas vakarinėje dalyje, du redanai reduto priešakyje ir trys nevienodo dydžio barkanai gynybinės linijos rytinėje dalyje. Gynybiniai įrenginiai orientuoti šiaurės vakarų kryptimi. Dabar šių gynybinių įrenginių liekanų žemės paviršiuje nebematyti. Bastioninių įtvirtinimų liekanų dar buvo matyti iki Antrojo pasaulinio karo. M. Morelovskis Vilniaus retrospektyvinio plano Nr. 259 paaiškinime nurodo: „[...] Tų pylimų dalis iki šiol gerai išliko (aukščiau plytinės), būtent: nedidelis apskritas bastionas patrankoms ir spindulių pavidalo apkasai [...].“ Pagrindinės šių įtvirtinimų funkcijos: saugoti Ukmergės kelią, miestą iš šiaurės vakarinės pusės, taip pat patogią persikelti per Nerį vietą⁶⁰. 1737 m. plane nurodyta, kad

---

⁵² Girininkienė V. Vilniaus kapinės..., p. 135.

⁵³ Sarcevičius S. 2005 m. vykdytų archeologijos žvalgymų Vilniaus senamiestyje bei priemiestyje (A1610K) ataskaita. Vilnius, 2006. LIIR, f. 1, b. 4538, p. 5–13.

⁵⁴ Małachowicz E. Fortyfikacje Wilna. Część III...,
s. 166.

⁵⁵ Lietuvos TSR istorijos..., p. 106.

⁵⁶ Ten pat, p. 110.

⁵⁷ Morełowski M. Vilnius prieš 1655. Rekonstrukcinio plano... Nr. 18 paaiškinimas – prof. M. Morelovskis tai teigė remdamasis Lopacinskio aptikta archyvine medžiaga.

⁵⁸ Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812). Vilnius, 1981, p. 126.

⁵⁹ Manytume, kad, atsižvelgiant į šio įrenginio vaizdą, jį reikėtų vadinti penkiakampiu redutu, nors dažniausiai redutai (taisyklingos formos pavieniai gynybiniai įrenginiai, apjuosti pylimu ir gynybiniu grioviu) buvo taisyklingo keturkampio formos.

⁶⁰ Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV–XV amžiuje // Menotyra. Vilnius, 2002, Nr. 3 (28), p. 43 (šiame straipsnyje apžvelgiamas nepublikuotas M. Morełowskio veikalas „Zarzecze – najstarsze Wilno“); Małachowicz E. Fortyfikacje Wilna. Część III..., s. 166.