mokytojų ir kt.) areštus, organizuojamus naujus „revkomus“. Lietuviškos iškabos buvo keičiamos rusiškomis. Užimtoje teritorijoje bolševikai paskelbė ir pradėjo vykdyti karininkų, karo valdininkų, pašto ir telegrafo darbuotojų mobilizaciją. Į lietuvių kariuomenę buvo siunčiama daug agitatorių, platinama agitacinė bolševikinė literatūra, skleidžiami gandai ir įvairios paskalos apie lietuvių valdžią ir tvarką. Mūsų kariuomenės dalinių vadai turėjo dėti daug pastangų bolševikinių idėjų platinimui sulaikyti⁴⁵.

Armijos vadas gen. ltn. St. Nastopka liepos 23 d. įsakymu Nr. 2 dalinių vadams nurodė taip išdėstyti mūsų kariuomenę, kad ji įstengtų apsaugoti anksčiau minėtą liniją, neleistų per ją peržengti rusų kariuomenei ir užkirstų kelią bolševikų idėjoms plisti. Kariuomenė tvirtesnėmis grupėmis turėjo būti sutraukta ant svarbesnių kelių, iš kur užtvaromis ir žvalgų būreliais laikytų savo rankose plotą pagal skiriamąją liniją.

Mjr. J. Motiejūno-Valevičiaus vadovaujama Marijampolės grupė (I atsargos batalionas – 5 kuopos, V baterija – 4 patrankos ir II eskadronas) svarbiausias pajėgas turėjo sutelkti Lazdijuose ir saugoti liniją Balčiai–Vižainis–Šipliškė–Seinų ež.–Kukliai–Būdvietis–Maros upė–Juodoji Ančia–Nemuno upe iki Druskininkų. Šios grupės štabas buvo Marijampolėje.

Plk. ltn. K. Ladygos vadovaujama grupė (I, VII ir VIII pėst. pulkai, I, IV ir VI baterijos, I ir IV eskadronai ir 2 šarvuoti automobiliai) svarbiausias pajėgas turėjo išdėstyti Dauguose, Vievyje ir Paberžėje ir saugoti skiriamąją liniją nuo Druskininkų iki Dedelunkos (netoli Pabradės). Grupės štabas įsikūrė Kaune.

Mjr. Ig. Musteikio vadovaujamai grupei (III, VI ir IX pėst. pulkai, II ir III baterijos, IX eskadronas) įsakyta kuo mažiau pajėgų palikti saugoti linijai: Subatė–Lasseno dv.–Kazimieriškių dv.–pagal Kalkūnus–Laukesos dv.–ežerų linija iki Drūkšių ež. imtinai. Svarbiausios pajėgos turėjo būti sutelktos 3 vietose: Labanore, Daugėliškyje bei Drūkšiuose ir saugoti liniją nuo Dedelunkos imtinai–Švenčionėliai–Kalniškiai–Mielagėnai–Breslauja ir toliau iki susisiekimo su latviais – iki valstybės ribų, nustatytų taikos sutartimi. Grupės štabas buvo Dūkšte.

Mjr. J. Laurinaičio vadovaujamos armijos rezervo dalys (II, IV, V ir VI pėst. pulkai, VII ir IX bei haubicų baterijos, raitelių pulko mokomoji komanda ir 3 šarvuoti automobiliai) turėjo būti sukoncentruotos Kauno, Kaišiadorių ir Jonavos rajonuose. Rezervo štabas – Kaišiadoryse.

Buvo įsakyta netikėtai arba per klaidą skiriamąją liniją perėjusias karines dalis ir svetimų armijų karius tuojau grąžinti atgal, nepaklususius – nuginkluoti ir internuoti. Lietuvių pusėje nuo skiriamosios linijos padariusius nusikalstamuosius darbus teisti pagal karo lauko teismo įstatus.

Šio įsakymo įvykdymo galutinis terminas – liepos 26 d.⁴⁶ 

Tačiau karinės vadovybės įsakymuose grupėms (divizijoms) keliami reikalavimai buvo sunkiai įvykdomi, nes, vaduojant iš lenkų naujas teritorijas ir ilgėjant valstybės sienai, reikėjo ne tik užimti ir išlaikyti tas teritorijas, bet ir būti visiškai pasiruošusioms stoti į kovą galimiems priešo puolimams atremti. O divizijų sudėtis liko ta pati.

Antai 1920 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 10 III pėst. divizijai (Ežerėnų grupės kariuomenei) buvo pavesta užimti ir saugoti maždaug 230 km ilgio frontą, vadinamąją skiriamąją liniją. Šią užduotį turėjo atlikti 19 kuopų, iš kurių 5 dar bu-

___

45 III pėst. brigados (divizijos) karo dienynas
(1919 12 15–1920 10 17) // Ten pat, b. 85, l. 19.

46 1920 m. liepos 23 d. slaptas operatyvinis įsakymas Nr. 2 Lietuvos armijai // Ten pat, b. 10, l. 78–79.