studijos archyvo gauti kadrai: Vladislovo Velynos kavalerijos pulkas, 1919 metais įžygiuojantis pro Aušros vartus, lenkų vėliava Gedimino pilies bokšte, Vilniuje viešintis Juzefas Pilsudskis, lenkų kariuomenės paradas Gedimino prospekte. Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 metais įvykis yra perteikiamas tais pačiais metais sukurto filmo „Vilniaus krašto grąžinimas“ kadrais, iš kurių populiariausi užtvaro, skiriančio Lietuvą ir tuometinį lenkiškąjį Vilniaus kraštą, perpjovimo ceremonija ir kariuomenės žygio į Vilnių scenos. Šie, o ne kiti kadrai iš kino juostos metražo atrenkami, nes yra patys koncentriškiausi idėjos požiūriu. Anot retorikos specialistės Reginos Koženiauskienės, didžiausias metonimijos pranašumas ir yra glaustumas, tikslumas, esmės užčiuopimas³⁰.

Klaipėdos krašto atitekimą nacionalsocialistinei Vokietijai dažniausiai reprezentuoja kadrai iš 1964 metais sukurto Raimondo Vabalo dokumentinio filmo „Stinga tik fiurerio“, kuris atliko to meto ideologinį uždavinį – atskleisti tariamas revanšistines VFR pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Juostoje buvo panaudota iš Vokietijos archyvų gauta kino kronikos medžiaga, užfiksavusi Hitlerio kelionę į Klaipėdą ir viešnagės joje akimirkas, ir VFR neofašistų sueigos kadrai. Nūdienos Lietuvos dokumentininkus, žinoma, domina hitlerinių laikų kino medžiagos fragmentai. Peržvelgus filmus, naudojančius nacių kadrus, galima daryti išvadą, kad Lietuvos kinematografininkai labiausiai mėgsta epizodą, kai baltais dažais yra uždažomas lietuviškas užrašas „Klaipėdos bilietų kasa“, paliekant vien vokiškąjį „Kartenverkauf – Fähre“ pavadinimą. Šis pavyzdys, kaip panaikinus sovietinės interpretacijos sluoksnį gaunamas „grynuolis“ – kino dokumentas, kuris vėlei „apvoliojamas“ nepriklausomos Lietuvos laikus atitinkančiais aiškinimais, byloja apie daugiareikšmę vaizdo prigimtį ir iš to išplaukiantį jo tinkamumą įvairioms istorijos aiškinimo prieigoms (kino montažo teorijoje šiam reiškiniui nusakyti naudojama iš chemijos pasiskolinta „valentingumo“ sąvoka).

Lietuvos aneksija į SSRS sudėtį kinematografiškai pateikiama pasitelkus 1940 metais sukurto kino metraščio kadrus, kuriuose 1940 m. liepos 30 d. Liaudies seimo delegacija vyksta į Maskvą prašyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. Kolektyvizacijos procesai sovietinėje Lietuvoje reprezentuojami inscenizuotais grūdų pristatymo valstybei sovietinės kino kronikos kadrais. Dalies jų, kaip ir politinių kalinių paleidimo iš Šiaulių kalėjimo, filmavimo aplinkybės pirmą kartą paties operatoriaus Stasio Vainalavičiaus parodomos filme „Lietuviški kino dienoraščiai“³¹. Vizualinio istorijos „falsifikavimo“ procese dalyvavusio kinematografininko prisiminimai atskleidžia, kad dokumentika sovietmečiu rodė ne tai, kas buvo, bet tai, kas turėjo būti. Žiūrovui nelieka abejonių, kad kadruose matomi žmonės – tai paprasčiausi statistai tarp butaforinių daiktų.

Pažymėtina, kad šie metai iš metų tiražuojami vaizdai pasitelkiami kaip fonas smulkesniems įvykiams parodyti. Pavyzdžiui, Stalino, nacių kino dokumentikos, Vilniaus susigrąžinimo, Liaudies seimo delegacijos vykimo į Maskvą „parsivežti Stalino saulės“ epizodų montažas filme „Ketvirtasis prezidentas“, skirtame Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui – „Vytautui“, perteikia partizaninio pasipriešinimo politinį kontekstą³².

 ___

 30 Koženiauskienė R. Retorika. Iškalbos stilistika. Vilnius, 1999, p. 222.

 31 Dok. filmas „Lietuviški kino dienoraščiai“, rež.
S. Beržinis, op. Z. Putilovas, LKS, 1991 m.

 32 Dok. filmas „Ketvirtasis prezidentas“, rež. J. Sabolius, op. K. Zalieckas, LRT, 1995 m.

 studijos archyvo gauti kadrai: Vladislovo Velynos kavalerijos pulkas, 1919 metais įžygiuojantis pro Aušros vartus, lenkų vėliava Gedimino pilies bokšte, Vilniuje viešintis Juzefas Pilsudskis, lenkų kariuomenės paradas Gedimino prospekte. Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 metais įvykis yra perteikiamas tais pačiais metais sukurto filmo „Vilniaus krašto grąžinimas“ kadrais, iš kurių populiariausi užtvaro, skiriančio Lietuvą ir tuometinį lenkiškąjį Vilniaus kraštą, perpjovimo ceremonija ir kariuomenės žygio į Vilnių scenos. Šie, o ne kiti kadrai iš kino juostos metražo atrenkami, nes yra patys koncentriškiausi idėjos požiūriu. Anot retorikos specialistės Reginos Koženiauskienės, didžiausias metonimijos pranašumas ir yra glaustumas, tikslumas, esmės užčiuopimas³⁰.

Klaipėdos krašto atitekimą nacionalsocialistinei Vokietijai dažniausiai reprezentuoja kadrai iš 1964 metais sukurto Raimondo Vabalo dokumentinio filmo „Stinga tik fiurerio“, kuris atliko to meto ideologinį uždavinį – atskleisti tariamas revanšistines VFR pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Juostoje buvo panaudota iš Vokietijos archyvų gauta kino kronikos medžiaga, užfiksavusi Hitlerio kelionę į Klaipėdą ir viešnagės joje akimirkas, ir VFR neofašistų sueigos kadrai. Nūdienos Lietuvos dokumentininkus, žinoma, domina hitlerinių laikų kino medžiagos fragmentai. Peržvelgus filmus, naudojančius nacių kadrus, galima daryti išvadą, kad Lietuvos kinematografininkai labiausiai mėgsta epizodą, kai baltais dažais yra uždažomas lietuviškas užrašas „Klaipėdos bilietų kasa“, paliekant vien vokiškąjį „Kartenverkauf – Fähre“ pavadinimą. Šis pavyzdys, kaip panaikinus sovietinės interpretacijos sluoksnį gaunamas „grynuolis“ – kino dokumentas, kuris vėlei „apvoliojamas“ nepriklausomos Lietuvos laikus atitinkančiais aiškinimais, byloja apie daugiareikšmę vaizdo prigimtį ir iš to išplaukiantį jo tinkamumą įvairioms istorijos aiškinimo prieigoms (kino montažo teorijoje šiam reiškiniui nusakyti naudojama iš chemijos pasiskolinta „valentingumo“ sąvoka).

Lietuvos aneksija į SSRS sudėtį kinematografiškai pateikiama pasitelkus 1940 metais sukurto kino metraščio kadrus, kuriuose 1940 m. liepos 30 d. Liaudies seimo delegacija vyksta į Maskvą prašyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. Kolektyvizacijos procesai sovietinėje Lietuvoje reprezentuojami inscenizuotais grūdų pristatymo valstybei sovietinės kino kronikos kadrais. Dalies jų, kaip ir politinių kalinių paleidimo iš Šiaulių kalėjimo, filmavimo aplinkybės pirmą kartą paties operatoriaus Stasio Vainalavičiaus parodomos filme „Lietuviški kino dienoraščiai“³¹. Vizualinio istorijos „falsifikavimo“ procese dalyvavusio kinematografininko prisiminimai atskleidžia, kad dokumentika sovietmečiu rodė ne tai, kas buvo, bet tai, kas turėjo būti. Žiūrovui nelieka abejonių, kad kadruose matomi žmonės – tai paprasčiausi statistai tarp butaforinių daiktų.

Pažymėtina, kad šie metai iš metų tiražuojami vaizdai pasitelkiami kaip fonas smulkesniems įvykiams parodyti. Pavyzdžiui, Stalino, nacių kino dokumentikos, Vilniaus susigrąžinimo, Liaudies seimo delegacijos vykimo į Maskvą „parsivežti Stalino saulės“ epizodų montažas filme „Ketvirtasis prezidentas“, skirtame Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui – „Vytautui“, perteikia partizaninio pasipriešinimo politinį kontekstą³².

 ___

 30 Koženiauskienė R. Retorika. Iškalbos stilistika. Vilnius, 1999, p. 222.

 31 Dok. filmas „Lietuviški kino dienoraščiai“, rež.
S. Beržinis, op. Z. Putilovas, LKS, 1991 m.

 32 Dok. filmas „Ketvirtasis prezidentas“, rež. J. Sabolius, op. K. Zalieckas, LRT, 1995 m.