bei pateikė savo šių procesų sampratą. Istoriografijos ir šaltinių problemų autorius neminėjo, o paliko jas oponentų pasisakymams, nors abi šios temos disertacijoje detaliai aptartos. Peržiūrėjus disertacijoje pateiktus šaltinius belieka pridurti, kad daugiau išlikę iš XV a. pirmosios pusės ir beveik nėra – iš XV a. antrosios pusės (bet pastebimai pagausėja XVI a. pirmojoje pusėje).

Pirmas kalbėjęs oficialus oponentas prof. habil. dr. A. Nikžentaitis atkreipė dėmesį į Žemaitijos integracijos į LDK valdymo sistemą sudėtingumą, atskleidžiamą disertacijoje, ne tik per didžiojo kunigaikščio valdžios ir įtakos stiprėjimą Žemaitijoje, bet ir po krikšto per ekonominius procesus – stambiosios alodinės žemėvaldos formavimąsi (atsiliepimas, p. 1). Esminė oponento pastaba – siekimas nustatyti genealoginius ryšius tarp XV a. pradžioje ir XVI a. pradžioje minimų bajorų esą „nėra visiškai vykęs“ (atsiliepimas, p. 2) dėl to, kad darbe neakcentuojama, ką naujo pats autorius nustatė tirdamas giminių kilmę ir jų tarpusavio sąsajas, o XV a. pradžios bajorų valdų lokalizacija ir palyginimas su XVI a. pradžioje tose teritorijose atsiradusiais bajorais esą leistų kalbėti apie bajorų gimininius ryšius, bet autorius „nepabandė eiti šiuo keliu“ (ten pat). Disertantas atsakė, kad žemaičių gentinės aristokratijos atstovų alodinės žemėvaldos ir XVI a. bajorų dvarų ryšio nustatymas yra „neabejotinas šios disertacijos privalumas“ (gynimo posėdžio protokolas, p. 11): darbe nustatyti XVI a. Kelpšų giminės ryšiai su Knečio kiemu, išskirtas Visbaro, Kirkučio, Vainiotos, Klausgailos, Žadeikos giminių tęstinumas; sykiu disertantas pažymėjo, kad ši problema yra už jo tyrimų ribų (išskyrus tas žemaičių kilmingųjų gimines, kurios įėjo į Žemaitijos valdžios elitą) ir, antra, autoriaus teigimu, „iš XVI a. šaltinių nematome intensyvesnio ryšio tarp XV a. pradžios bajorų vardų ir XVI a. vietovardžių, nors tokių ryšių būta“. Kaip pavyzdį autorius nurodė Visbarus, aptinkamus Pajūryje (minimi 1408–apie 1440). Jų sūnaus Vaidilos laukai minimi ten pat (XVI a.) (gynimo posėdžio protokolas, p. 11–12). Oponentas išsakė repliką, koreguojančią savo užrašytą mintį, jog pakaktų XV a. valdų lokalizacijose konstatuoti XVI a. gyvenančius
bajorus. Disertantas paaiškino, jog turimi šaltiniai nerodo konkrečių XV a. bajorų gyvenamųjų vietų, minimos kur kas didesnės teritorijos, moksliniame tyrime įvardijamos krašto
terminu (ten pat, p. 12–13).

Antrasis oficialus oponentas dr. Rimvydas Petrauskas, prieš keletą metų apgynęs disertaciją ir jau išleidęs monografiją, skirtą Lietuvos valdančiojo elito formavimuisi XIV a. pab.–XV a., išsamiame atsiliepime, be kita ko, pabrėžė, jog disertacijoje „įtikinamai paneigiamas“ Krzisztofo Pietkievičiaus teiginys dėl
žemaičių kilmingųjų giminių išnaikinimo XV a. pradžioje, atvirkščiai, pasekamas tolesnis jų giminių likimas, įsitvirtinimas Žemaitijoje prie Kęsgailų (atsiliepimas, p. 2). Labiausiai išplėtotu ir originaliausiu oponentas įvardijo II disertacijos skyrių. Jame išsamiai aptarti du susiję, bet „savo vidine raida ganėtinai skirtingi“ Žemaitijos seniūnijos regionai, atskleistas politinis Žemaitijos bajorų nevieningumas, priešingai mūsų istoriografinei tradicijai, mėgstančiai kalbėti apie neribotą žemaičių ištikimybę Vytautui (ten pat). Kartu oponentas negalėjęs nepastebėti disertacijos autoriaus „noro įgnoruoti lietuvių – žemaičių bajorų ryšius“ ir kaip svarbiausią savo pastabą šioje vietoje paminėjo šaltinių duomenis apie atskirų bajorų valdas abiejose teritorijose, tarp kurių būta ir abipusių giminystės ryšių, imant Kęstučio ir Kęsgailos šeimų pavyzdį (ten pat, p. 2–3). Oponentas neabejojąs dėl Galmino žemaitiškos tapatybės, Kareivos, kaip ir kai kurių kitų bajorų, bet, esą, negalima paneigti, kad kilmingieji – Galminas, Klausigaila, galbūt ir Rėkutis, ne-