Svarbiausia antireliginės propagandos priemonė tapo spausdintas žodis. Periodiniuose leidiniuose ši kampanija intensyvumo viršūnę pasiekė 1949 m., per kuriuos buvo paskelbtos 222 ateistinio turinio publikacijos⁸. Ateistinių knygų leidyba šiek tiek atsiliko nuo periodinės spaudos tendencijų: dešimties pavadinimų per metus ribą ji peržengė tik 1951 m. Be to, daugiau nei pusė per šį laikotarpį išleistų ateistinio turinio knygų buvo verstinės. Iš viso 1947–1953 m. ateistine tematika Lietuvoje buvo išspausdinta 834 straipsniai ir 60 knygų⁹. Šio laikotarpio ateistinę propagandą tiksliau būtų vadinti antibažnytine, antiklerikaline nei antireligine, nes 37 proc. periodinės spaudos publikacijų buvo skirta dvasininkams, apie 10 proc. Vatikanui ir dar beveik 5 proc. bendrai Bažnyčiai. Dvasininkai dažniausiai kaltinti politiniu nelojalumu naujajai santvarkai. Taip pat stengtasi įdiegti mintį, kad nuo pat lietuvių tautos susidūrimo su krikščionybe Bažnyčios veikla buvo priešiška tautos interesams. Ryškiausias tokios propagandos pavyzdys – 1948 m. išleista Juozo Žiugždos knyga „Reakcinė katalikų dvasiškija – amžinas lietuvių tautos priešas“.

1948–1953 m. šalia spaudos kita labiausiai pastebima antireliginės propagandos forma buvo paskaitų skaitymas. Pagrindiniu šio darbo organizatoriumi pirmaisiais pokario metais buvo Kultūros ir švietimo įstaigų komitetui prie LSSR MT pavaldus Respublikinis paskaitų biuras (toliau RPB). RPB ir jo kontroliuojamų lektorių grupių apskrityse ir valsčiuose nariai 1948 m. perskaitė 1375 paskaitas antireligine tematika¹⁰, o 1951 m. – jau 4342¹¹. Pirmųjų paskaitų tematika nepasižymėjo dideliu įvairumu (dažniausiai skaitytos ,,Krikščionybės kilmė ir jos klasinė esmė“, ,,Vatikanas ir jo politika“), abejojant vietos lektorių kvalifikacija ir idėjiniu patikimumu jiems buvo siunčiami centre parengti ir cenzūros patikrinti tekstai. Be RPB, antireliginių paskaitų skaitymu rūpinosi ir Politinių ir mokslo žinių skleidimo draugija (toliau PMŽSD), kuriai buvo perduotos 1947 m. formaliai uždarytos Kovingųjų bedievių sąjungos funkcijos. 1949 m. šios draugijos lektoriai Lietuvoje perskaitė 319, o 1951 m. – jau 1303 paskaitas antireligine tematika¹².

1948 m. pradėta naudoti dar viena specifinė ateistinio poveikio priemonė – vieši ekskunigų pasisakymai prieš religiją. Pačiomis pirmosiomis mokslo metų kunigų seminarijoje dienomis, rugsėjo 19 d. dienraštis „Tarybų Lietuva“ išspausdino seminarijos dėstytojo kun. Jono Ragausko pareiškimą apie pasitraukimą iš kunigų luomo, kuris iš tikrųjų sukėlė sprogusios bombos efektą, nes toks atvejis buvo pirmą kartą taip plačiai išgarsintas, be to, J. Ragauskas bent jau Kaune buvo gana gerai žinomas ir nemažą autoritetą turėjęs kunigas. Kun. J. Ragausko paskaitų ir straipsnių periodinėje spaudoje įtaka pirmajai sovietinės Lietuvos inteligentų kartai buvo nemaža, kadangi jo rašiniai ir kalbos buvo gerokai aukštesnio lygio nei dažnai primityvūs pirmųjų sovietinės Lietuvos ateizmo propagandistų išpuoliai prieš religiją ir dvasininkus. Kur kas mažesnį atgarsį turėjo 1949 m. vietos spaudoje paskelbtas A. Eibako viešas paaiškinimas, kodėl jis metė kunigystę.

Po J. Stalino mirties prasidėjus kovai dėl valdžios, iš Maskvos pradėjo eiti prieštaringos direktyvos ateistinės propagandos klausimu.

___

8 Skuodis V. , p. 22.

9 Ten pat, p. 211.

10 Ataskaita apie RPB darbą 1946–1948 m. // LYA LKP DS. F. 1771, ap. 11, b. 487, l. 99–100.

11 Jermalavičius J. , p. 203.

12 Ten pat.